Nuo karščio kunkuliuoja, iki viršui tyška,
Kol antvožą pakėlę pro graižus ištryška,
Ir plečias aromatas malonus aplinkui.
Išviręs jau. Šauliai visi tad susirinkę
Ginkluoti šaukštais, tris kartus susaliutuoja,
Tik skamba varis, greitai bigosas garuoja,
Kaip kamparas, ir nėr; tik katilų nasruose
Dar sukas garas kaip vulkano viduriuose.
O kai ik sočiai prisivalgė, prisigėrė,
Visi užsėdo žirgus ir uždėję žvėrį
Ant ratų jojo jau namo linksmi iš girios,
Asesorių ir Rejentą tiktai išskyrus,
Kurie vis ginčijosi: viens del sanguškinio,
O kitas dėliai savojo sagalasinio
Žymių. Dar Tadui su Grafu linksmumo trūko,
Nes nepasisekė jiems šiandien trupučiuką:
Mat, Lietuvoj, kas žvėrį bėgant nesulaiko,
Kol garbę pataisys, tur dirbti ilgą laiką.
Pirmasis, sakės Grafas, žvėrį pastebėjęs,
Ir, tik sukliudžius Tadui, trauktis jam reikėję,
O Tadas tvirtino, kad būdamas tvirtesnis
Ir nuolauža mosuoti būdamas vikresnis
Vaduot norėjęs Grafą; juodu taip kalbėjo
Triukšmingoj jojančių medžiotojų eilėje.
Viduj jojikų jojo Voiskis; tas garbingas
Senukas šiandien buvo linksmas ir kalbingas.
Žinodams gi, kad priešus du sutaikyt reikia,
Jis tęsė pasaką Doveikos ir Domeikos:
»Asesoriau, jei aš sakiau gali kovoti
Su Rejentu, tai nemanyk, kad aš besotis
Ir kraujo noriu; Dieve gink! Galiu priminti,
Kad jums komediją norėjau suvaidinti,
Atnaujint konceptą, kurį buvau sustatęs
Anuomet: Jūs jauni, dar maža esat matę,
Nepamenate pasakos laikų manųjų,
Garsios nuo girių šių iki raistų didžiųjų.
»Domeikos ir Doveikos, keista, priešingumai
Iškilo tik iš pavardžių jų panašumo,
Kenksmingo jiems. Nes, būdavo, kai susirinkę
Seimelyje Doveikos uolūs šalininkai
Bajorui sako: duoki balsą už Doveiką,
Tas nenugirdęs deda balsą už Domeiką.
O pokylyje, tariant tvarkdariui Rupeikai:
Valio Doveikai! girdis būdavo: Domeikai.
Juk net norėdamas teisingai neištarsi,
O ypač, kai prie pietų kalbama taip garsiai.
»Blogiau net būta. Kartą dvi žaizdas įgijo
Bajors viens girtas nuo Domeikos kalavijo;
Paskui pas upės keltą, – taip ir atsitiko, –
Doveiką prablaivėjęs jau bajors sutiko.
O kai abu ant kelto buvo jau Vileikoj,
Bajoras čia sužino keliantis Doveiką, –
Tuoj traukias ginklą, nes bajorui to tik reikia,
Jis už Domeiką ūsą nukerta Doveikai.
Galop, vienvardžiam tuodviem taip dar pasitaikė,
Kad bemedžiodami kartu meškon pataikė,
O jie kiekvienas mešką tą nušaut norėjo,
Kartu tad šovė, nes abu arti stovėjo.
Tiesa, meška, iššovus juodviem, tuoj pargriuvo,
Bet jos pilvan pirmiau jau kulkų daug pakliuvo;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.