Ponas Tadas176-178 psl. · apie 10 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė35% kūrinio
176 psl.

Nuo karščio kunkuliuoja, iki viršui tyška,

Kol antvožą pakėlę pro graižus ištryška,

Ir plečias aromatas malonus aplinkui.

Išviręs jau. Šauliai visi tad susirinkę

Ginkluoti šaukštais, tris kartus susaliutuoja,

Tik skamba varis, greitai bigosas garuoja,

Kaip kamparas, ir nėr; tik katilų nasruose

Dar sukas garas kaip vulkano viduriuose.

O kai ik sočiai prisivalgė, prisigėrė,

Visi užsėdo žirgus ir uždėję žvėrį

Ant ratų jojo jau namo linksmi iš girios,

Asesorių ir Rejentą tiktai išskyrus,

Kurie vis ginčijosi: viens del sanguškinio,

O kitas dėliai savojo sagalasinio

Žymių. Dar Tadui su Grafu linksmumo trūko,

Nes nepasisekė jiems šiandien trupučiuką:

Mat, Lietuvoj, kas žvėrį bėgant nesulaiko,

Kol garbę pataisys, tur dirbti ilgą laiką.

Pirmasis, sakės Grafas, žvėrį pastebėjęs,

Ir, tik sukliudžius Tadui, trauktis jam reikėję,

177 psl.

O Tadas tvirtino, kad būdamas tvirtesnis

Ir nuolauža mosuoti būdamas vikresnis

Vaduot norėjęs Grafą; juodu taip kalbėjo

Triukšmingoj jojančių medžiotojų eilėje.

Viduj jojikų jojo Voiskis; tas garbingas

Senukas šiandien buvo linksmas ir kalbingas.

Žinodams gi, kad priešus du sutaikyt reikia,

Jis tęsė pasaką Doveikos ir Domeikos:

»Asesoriau, jei aš sakiau gali kovoti

Su Rejentu, tai nemanyk, kad aš besotis

Ir kraujo noriu; Dieve gink! Galiu priminti,

Kad jums komediją norėjau suvaidinti,

Atnaujint konceptą, kurį buvau sustatęs

Anuomet: Jūs jauni, dar maža esat matę,

Nepamenate pasakos laikų manųjų,

Garsios nuo girių šių iki raistų didžiųjų.

»Domeikos ir Doveikos, keista, priešingumai

Iškilo tik iš pavardžių jų panašumo,

Kenksmingo jiems. Nes, būdavo, kai susirinkę

Seimelyje Doveikos uolūs šalininkai

178 psl.

Bajorui sako: duoki balsą už Doveiką,

Tas nenugirdęs deda balsą už Domeiką.

O pokylyje, tariant tvarkdariui Rupeikai:

Valio Doveikai! girdis būdavo: Domeikai.

Juk net norėdamas teisingai neištarsi,

O ypač, kai prie pietų kalbama taip garsiai.

»Blogiau net būta. Kartą dvi žaizdas įgijo

Bajors viens girtas nuo Domeikos kalavijo;

Paskui pas upės keltą, – taip ir atsitiko, –

Doveiką prablaivėjęs jau bajors sutiko.

O kai abu ant kelto buvo jau Vileikoj,

Bajoras čia sužino keliantis Doveiką, –

Tuoj traukias ginklą, nes bajorui to tik reikia,

Jis už Domeiką ūsą nukerta Doveikai.

Galop, vienvardžiam tuodviem taip dar pasitaikė,

Kad bemedžiodami kartu meškon pataikė,

O jie kiekvienas mešką tą nušaut norėjo,

Kartu tad šovė, nes abu arti stovėjo.

Tiesa, meška, iššovus juodviem, tuoj pargriuvo,

Bet jos pilvan pirmiau jau kulkų daug pakliuvo;

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.