Ponas Tadas16-18 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis4% kūrinio
16 psl.

Horeškų herbas Pusožis skliautuos spindėjo.

Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,

Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;

Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,

Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias.

Toliau Teisėjas ir vienuolis Berardinas,

Kuris maldelę sukalba kalba lotynų;

Degtinės vyrai gavę, tuoj daugiau įgavo

Drąsos, paskui valgius lietuviškus ragavo.

Pons Tadas, lauktas svečias, nors ir jaunas ponas,

Šalia ponių sėdėjo veik prie Jo Malonės;

Vieta neužimta tarp jojo ir dėduko

Dar laukė kažko, dar ten aukšto svečio trūko.

O dėdė vis dažnai į vietą tą žiūrėjo,

Lyg svečią laukiamą greičiau išvyst norėjo.

Ir Tadas dėdės žvilgsnį akimis sekiojo,

Nes jį taip pat toji tuščia vieta viliojo.

Keisti dalykai! sėdi aplink jį panaitės,

Kurioms galėtų džiaugtis net ir karalaitis,

Aukštų jos giminių ir gražios kaip lėliukės,

17 psl.

O Tado tik į tuščią vietą akys sukas.

Rimtai jis mąsto vis, kaip mįslę tą atminus,

Net nežiūri beveik nė į gražias kaimynes;

Gražios Podkomožaitės, rodos, jis nemato,

Jai lėkščių nepamaino, taurės nepastato.

Nestengia net linksmai kalbėti su merginoms,

Negal parodyt tuo, kad sostinėj mokinos.

Tik ta tuščia vieta kankina jį, vilioja...

Dabar jau netuščia, nes ten jau mintys jojo.

Jau tūkstančiai minčių mirgėjo toje vietoj,

Lyg šokinėdamos varliukės tuoj po lietui.

Bet tarp minčių tų skiriasi viena labiausiai,

Kaip pelkių lelija vandenyje aiškiausia.

Paduota trečias valgis. Podkomožis kelias

Pripildams vyno taurę vyresnės dukrelės,

O jaunesnei pastūmęs lėkštę su žirneliais,

Pasako: »Aš turiu tarnauti jums, panelės,

Nors senas nerangus!« Jaunieji tad užgauti

Pakilo ir pradėjo tuoj panoms tarnauti.

Teisėjas metęs Tadui žvilgsnį susiraukęs,

18 psl.

Kontušo atvartus lyg nejučiom patraukęs,

Įpylęs vyno, tarė: »Mes madoms pavyti,

Pradėjome vaikus tik sostinėj mokyti,

Ir nesiginčysiu – dabar jau mūs jaunieji

Daugiau iš knygų moka, nei pirmiau senieji.

Tačiau vis pastebiu, kad reikia jiems gvildenti

Ne knygų mokslą, bet kaip su žmonėms gyventi.

Kadais gyvenimo dvaruos bajorai mokės;

Ir aš esu išėjęs iš mokyklos tokios,

Vaivados, Podkomožio Tėvo, Geradėjo

(Ir Podkomožiui čia kelius jis palytėjo);

Elgimosi jis mokė ir dažnai net barė,

Bet neišleido tol, kol žmogumi padarė;

Tad atmintį jo branginu savuos namuose

Ir už jo vėlę Dievui kasdieną meldžiuosi.

Nors už kitus pas jį mažiau pasinaudojau

Ir grįžęs į namus pasilikau artojum,

Kada kiti labiau Vaivados pamatyti,

Suspėjo net aukštųjų laipsnių įsigyti,

Bet aš taip pat nuo jo, ko reikia man, pramokau

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.