Kontušo atvartus lyg nejučiom patraukęs,
Įpylęs vyno, tarė: »Mes madoms pavyti,
Pradėjome vaikus tik sostinėj mokyti,
Ir nesiginčysiu – dabar jau mūs jaunieji
Daugiau iš knygų moka, nei pirmiau senieji.
Tačiau vis pastebiu, kad reikia jiems gvildenti
Ne knygų mokslą, bet kaip su žmonėms gyventi.
Kadais gyvenimo dvaruos bajorai mokės;
Ir aš esu išėjęs iš mokyklos tokios,
Vaivados, Podkomožio Tėvo, Geradėjo
(Ir Podkomožiui čia kelius jis palytėjo);
Elgimosi jis mokė ir dažnai net barė,
Bet neišleido tol, kol žmogumi padarė;
Tad atmintį jo branginu savuos namuose
Ir už jo vėlę Dievui kasdieną meldžiuosi.
Nors už kitus pas jį mažiau pasinaudojau
Ir grįžęs į namus pasilikau artojum,
Kada kiti labiau Vaivados pamatyti,
Suspėjo net aukštųjų laipsnių įsigyti,
Bet aš taip pat nuo jo, ko reikia man, pramokau
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Teisėjas ir Podkomožis per pirmąją vakarienę vertina naujas madas? Kodėl Podkomožis madas sieja su Tėvynės likimu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Teisėjas mandagumą laiko aukštu mokslu, kurio mokomasi ilgai, ir skundžiasi, kad dabar niekas nebeklausia, kokios žmogus kilmės: užtenka turėti laipsnį. Podkomožis prisimena, kaip prancūziškos mados užplūdo šalį „kaip Nogajų gaujos“, o jas sekantys niekino tikybą ir papročius, net kalbą greit ėmė mainyti. Tas laikas jam buvo „maskaradas, užgavėnių laisvė“, po kurio atėjo „pasninkas, nelaisvė“. Podkomožiui papročių praradimas yra kelias į valstybės žlugimą: tautą, pamiršusią savo papročius, ištiko nelaisvė.
Rašiniui: TėvynėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.