Ponas Tadas177-180 psl. · apie 15 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė36% kūrinio
177 psl.

O Tadas tvirtino, kad būdamas tvirtesnis

Ir nuolauža mosuoti būdamas vikresnis

Vaduot norėjęs Grafą; juodu taip kalbėjo

Triukšmingoj jojančių medžiotojų eilėje.

Viduj jojikų jojo Voiskis; tas garbingas

Senukas šiandien buvo linksmas ir kalbingas.

Žinodams gi, kad priešus du sutaikyt reikia,

Jis tęsė pasaką Doveikos ir Domeikos:

»Asesoriau, jei aš sakiau gali kovoti

Su Rejentu, tai nemanyk, kad aš besotis

Ir kraujo noriu; Dieve gink! Galiu priminti,

Kad jums komediją norėjau suvaidinti,

Atnaujint konceptą, kurį buvau sustatęs

Anuomet: Jūs jauni, dar maža esat matę,

Nepamenate pasakos laikų manųjų,

Garsios nuo girių šių iki raistų didžiųjų.

»Domeikos ir Doveikos, keista, priešingumai

Iškilo tik iš pavardžių jų panašumo,

Kenksmingo jiems. Nes, būdavo, kai susirinkę

Seimelyje Doveikos uolūs šalininkai

178 psl.

Bajorui sako: duoki balsą už Doveiką,

Tas nenugirdęs deda balsą už Domeiką.

O pokylyje, tariant tvarkdariui Rupeikai:

Valio Doveikai! girdis būdavo: Domeikai.

Juk net norėdamas teisingai neištarsi,

O ypač, kai prie pietų kalbama taip garsiai.

»Blogiau net būta. Kartą dvi žaizdas įgijo

Bajors viens girtas nuo Domeikos kalavijo;

Paskui pas upės keltą, – taip ir atsitiko, –

Doveiką prablaivėjęs jau bajors sutiko.

O kai abu ant kelto buvo jau Vileikoj,

Bajoras čia sužino keliantis Doveiką, –

Tuoj traukias ginklą, nes bajorui to tik reikia,

Jis už Domeiką ūsą nukerta Doveikai.

Galop, vienvardžiam tuodviem taip dar pasitaikė,

Kad bemedžiodami kartu meškon pataikė,

O jie kiekvienas mešką tą nušaut norėjo,

Kartu tad šovė, nes abu arti stovėjo.

Tiesa, meška, iššovus juodviem, tuoj pargriuvo,

Bet jos pilvan pirmiau jau kulkų daug pakliuvo;

179 psl.

O šautuvus turėjo daugelis vienokius!

Tad kas nušovė? Nagi, žmogau, sužinoki!

»Abu suriko: »laikas mudviem atsiskirti,

Ir Dievs, ar velnias mus surišo, laikas mirti;

Pasauly, kaip dviem saulėm, mudviem būt netinka«, –

Tad griebė tuoj ginklus ir vietą pasirinko.

Abu garbingi vyrai; tad bajorai taiko,

Bet juodu dar smarkiau į vienas kitą taiko.

Kalavijus padėję stvėrės pištalietų;

Mes rėkiame, kad reiks dar išmatuoti vietą.

Čia jie per lokio kailį šaudytis prisiekia.

Mirtis tikra! tarp vamzdžių tarpo veik nelieka;

Abu geri šauliai. – Hrečecha, sekunduoki!

Gerai, sakau, tik lopetas kast duobei duokit;

Nes tokio ginčo pasekmė tur būti morai;

Bet kaukitės ne kaip peiliniai, – kaip bajorai,

Gana jau artintis, visi jūs drąsą mato;

Gal į pilvus vamzdžius iššausite atstatę?

Neleisiu. Taip, aš sutinku, iš pištalietų,

Bet turime teisingai atmatuoti vietą,

180 psl.

Per lokio kailį šaudysitės. Jį padėsiu

Aš pats ant žemės ir vietas jums nužiūrėsiu.

Pons stosi paliai uodegą iš vieno šono,

O paliai snukį pastatysiu kitą Poną.

Sutinkam! tarė; laikas – rytas; kur – klebono

Pakluonė. Išsiskirstė. Aš gi prie Marono«.

Čia Voiskiui kalbą pertraukia: jau »uzia« šaukia,

Tik pilkis švyst, – jau Sakals, Striukis paskui traukia,

Nes šunes sekė; mat, medžiotojai papratę

Užsiundyt grįžtant zuikį arba greitą katę;

Pamatę katiną, tuoj šunes jį apniko,

Asesorius ir Rejentas pirmi skubėjo,

Bet Voiskis riktelėjęs »Stokit!« sutūrėjo.

»Visi stovėkit, tenemaino vietos niekas,

Nes matom, kad nuo »zuikio« šunes nesilieka«.

Iš tikro, katinas, pajutęs tokią gaują

Šunų, šaulių, kulka tiesiog į lauką šauja.

Ausis pastatęs, išsitiesęs šokinėjo

Arimais, kojos keturios jo taip mirgėjo,

Kad rodės žemės jos neliečia, tik vingiuoja,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Asesorius ir Rejentas ginčijasi ir grįždami iš meškos medžioklės?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

2. Kaip Voiskis sutaiko Doveiką ir Domeiką ir kodėl ši istorija tinka visai poemai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Doveiką ir Domeiką žmonės nuolat painiojo dėl panašių pavardžių, o kai abu tuo pačiu metu pašovė mešką, jie nusprendė šautis „per lokio kailį“. Voiskis, būdamas sekundantu, prisiminė karalienės Didonos gudrybę ir supjaustė kailį į siaurą diržą, todėl dvikovininkai atsidūrė labai toli vienas nuo kito. Bajorai raičiojosi iš juoko, nusijuokė ir patys priešai, ir pyktis išblėso. Vėliau jie susigiminiavo ir net turtus pasidalino. Istorija primena didįjį Soplicų ir Horeškų ginčą: kerštą galima įveikti išmintimi, juoku ir vedybomis.

Rašiniui: IronijaIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.