Bajorui sako: duoki balsą už Doveiką,
Tas nenugirdęs deda balsą už Domeiką.
O pokylyje, tariant tvarkdariui Rupeikai:
Valio Doveikai! girdis būdavo: Domeikai.
Juk net norėdamas teisingai neištarsi,
O ypač, kai prie pietų kalbama taip garsiai.
»Blogiau net būta. Kartą dvi žaizdas įgijo
Bajors viens girtas nuo Domeikos kalavijo;
Paskui pas upės keltą, – taip ir atsitiko, –
Doveiką prablaivėjęs jau bajors sutiko.
O kai abu ant kelto buvo jau Vileikoj,
Bajoras čia sužino keliantis Doveiką, –
Tuoj traukias ginklą, nes bajorui to tik reikia,
Jis už Domeiką ūsą nukerta Doveikai.
Galop, vienvardžiam tuodviem taip dar pasitaikė,
Kad bemedžiodami kartu meškon pataikė,
O jie kiekvienas mešką tą nušaut norėjo,
Kartu tad šovė, nes abu arti stovėjo.
Tiesa, meška, iššovus juodviem, tuoj pargriuvo,
Bet jos pilvan pirmiau jau kulkų daug pakliuvo;
O šautuvus turėjo daugelis vienokius!
Tad kas nušovė? Nagi, žmogau, sužinoki!
»Abu suriko: »laikas mudviem atsiskirti,
Ir Dievs, ar velnias mus surišo, laikas mirti;
Pasauly, kaip dviem saulėm, mudviem būt netinka«, –
Tad griebė tuoj ginklus ir vietą pasirinko.
Abu garbingi vyrai; tad bajorai taiko,
Bet juodu dar smarkiau į vienas kitą taiko.
Kalavijus padėję stvėrės pištalietų;
Mes rėkiame, kad reiks dar išmatuoti vietą.
Čia jie per lokio kailį šaudytis prisiekia.
Mirtis tikra! tarp vamzdžių tarpo veik nelieka;
Abu geri šauliai. – Hrečecha, sekunduoki!
Gerai, sakau, tik lopetas kast duobei duokit;
Nes tokio ginčo pasekmė tur būti morai;
Bet kaukitės ne kaip peiliniai, – kaip bajorai,
Gana jau artintis, visi jūs drąsą mato;
Gal į pilvus vamzdžius iššausite atstatę?
Neleisiu. Taip, aš sutinku, iš pištalietų,
Bet turime teisingai atmatuoti vietą,
Per lokio kailį šaudysitės. Jį padėsiu
Aš pats ant žemės ir vietas jums nužiūrėsiu.
Pons stosi paliai uodegą iš vieno šono,
O paliai snukį pastatysiu kitą Poną.
Sutinkam! tarė; laikas – rytas; kur – klebono
Pakluonė. Išsiskirstė. Aš gi prie Marono«.
Čia Voiskiui kalbą pertraukia: jau »uzia« šaukia,
Tik pilkis švyst, – jau Sakals, Striukis paskui traukia,
Nes šunes sekė; mat, medžiotojai papratę
Užsiundyt grįžtant zuikį arba greitą katę;
Pamatę katiną, tuoj šunes jį apniko,
Asesorius ir Rejentas pirmi skubėjo,
Bet Voiskis riktelėjęs »Stokit!« sutūrėjo.
»Visi stovėkit, tenemaino vietos niekas,
Nes matom, kad nuo »zuikio« šunes nesilieka«.
Iš tikro, katinas, pajutęs tokią gaują
Šunų, šaulių, kulka tiesiog į lauką šauja.
Ausis pastatęs, išsitiesęs šokinėjo
Arimais, kojos keturios jo taip mirgėjo,
Kad rodės žemės jos neliečia, tik vingiuoja,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.