O šautuvus turėjo daugelis vienokius!
Tad kas nušovė? Nagi, žmogau, sužinoki!
»Abu suriko: »laikas mudviem atsiskirti,
Ir Dievs, ar velnias mus surišo, laikas mirti;
Pasauly, kaip dviem saulėm, mudviem būt netinka«, –
Tad griebė tuoj ginklus ir vietą pasirinko.
Abu garbingi vyrai; tad bajorai taiko,
Bet juodu dar smarkiau į vienas kitą taiko.
Kalavijus padėję stvėrės pištalietų;
Mes rėkiame, kad reiks dar išmatuoti vietą.
Čia jie per lokio kailį šaudytis prisiekia.
Mirtis tikra! tarp vamzdžių tarpo veik nelieka;
Abu geri šauliai. – Hrečecha, sekunduoki!
Gerai, sakau, tik lopetas kast duobei duokit;
Nes tokio ginčo pasekmė tur būti morai;
Bet kaukitės ne kaip peiliniai, – kaip bajorai,
Gana jau artintis, visi jūs drąsą mato;
Gal į pilvus vamzdžius iššausite atstatę?
Neleisiu. Taip, aš sutinku, iš pištalietų,
Bet turime teisingai atmatuoti vietą,
Per lokio kailį šaudysitės. Jį padėsiu
Aš pats ant žemės ir vietas jums nužiūrėsiu.
Pons stosi paliai uodegą iš vieno šono,
O paliai snukį pastatysiu kitą Poną.
Sutinkam! tarė; laikas – rytas; kur – klebono
Pakluonė. Išsiskirstė. Aš gi prie Marono«.
Čia Voiskiui kalbą pertraukia: jau »uzia« šaukia,
Tik pilkis švyst, – jau Sakals, Striukis paskui traukia,
Nes šunes sekė; mat, medžiotojai papratę
Užsiundyt grįžtant zuikį arba greitą katę;
Pamatę katiną, tuoj šunes jį apniko,
Asesorius ir Rejentas pirmi skubėjo,
Bet Voiskis riktelėjęs »Stokit!« sutūrėjo.
»Visi stovėkit, tenemaino vietos niekas,
Nes matom, kad nuo »zuikio« šunes nesilieka«.
Iš tikro, katinas, pajutęs tokią gaują
Šunų, šaulių, kulka tiesiog į lauką šauja.
Ausis pastatęs, išsitiesęs šokinėjo
Arimais, kojos keturios jo taip mirgėjo,
Kad rodės žemės jos neliečia, tik vingiuoja,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Voiskis sutaiko Doveiką ir Domeiką ir kodėl ši istorija tinka visai poemai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Doveiką ir Domeiką žmonės nuolat painiojo dėl panašių pavardžių, o kai abu tuo pačiu metu pašovė mešką, jie nusprendė šautis „per lokio kailį“. Voiskis, būdamas sekundantu, prisiminė karalienės Didonos gudrybę ir supjaustė kailį į siaurą diržą, todėl dvikovininkai atsidūrė labai toli vienas nuo kito. Bajorai raičiojosi iš juoko, nusijuokė ir patys priešai, ir pyktis išblėso. Vėliau jie susigiminiavo ir net turtus pasidalino. Istorija primena didįjį Soplicų ir Horeškų ginčą: kerštą galima įveikti išmintimi, juoku ir vedybomis.
Rašiniui: IronijaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.