O šautuvus turėjo daugelis vienokius!
Tad kas nušovė? Nagi, žmogau, sužinoki!
»Abu suriko: »laikas mudviem atsiskirti,
Ir Dievs, ar velnias mus surišo, laikas mirti;
Pasauly, kaip dviem saulėm, mudviem būt netinka«, –
Tad griebė tuoj ginklus ir vietą pasirinko.
Abu garbingi vyrai; tad bajorai taiko,
Bet juodu dar smarkiau į vienas kitą taiko.
Kalavijus padėję stvėrės pištalietų;
Mes rėkiame, kad reiks dar išmatuoti vietą.
Čia jie per lokio kailį šaudytis prisiekia.
Mirtis tikra! tarp vamzdžių tarpo veik nelieka;
Abu geri šauliai. – Hrečecha, sekunduoki!
Gerai, sakau, tik lopetas kast duobei duokit;
Nes tokio ginčo pasekmė tur būti morai;
Bet kaukitės ne kaip peiliniai, – kaip bajorai,
Gana jau artintis, visi jūs drąsą mato;
Gal į pilvus vamzdžius iššausite atstatę?
Neleisiu. Taip, aš sutinku, iš pištalietų,
Bet turime teisingai atmatuoti vietą,
Per lokio kailį šaudysitės. Jį padėsiu
Aš pats ant žemės ir vietas jums nužiūrėsiu.
Pons stosi paliai uodegą iš vieno šono,
O paliai snukį pastatysiu kitą Poną.
Sutinkam! tarė; laikas – rytas; kur – klebono
Pakluonė. Išsiskirstė. Aš gi prie Marono«.
Čia Voiskiui kalbą pertraukia: jau »uzia« šaukia,
Tik pilkis švyst, – jau Sakals, Striukis paskui traukia,
Nes šunes sekė; mat, medžiotojai papratę
Užsiundyt grįžtant zuikį arba greitą katę;
Pamatę katiną, tuoj šunes jį apniko,
Asesorius ir Rejentas pirmi skubėjo,
Bet Voiskis riktelėjęs »Stokit!« sutūrėjo.
»Visi stovėkit, tenemaino vietos niekas,
Nes matom, kad nuo »zuikio« šunes nesilieka«.
Iš tikro, katinas, pajutęs tokią gaują
Šunų, šaulių, kulka tiesiog į lauką šauja.
Ausis pastatęs, išsitiesęs šokinėjo
Arimais, kojos keturios jo taip mirgėjo,
Kad rodės žemės jos neliečia, tik vingiuoja,
Kaip skrisdama kregždė, kai vandenį bučiuoja.
Jį – dulkės, dulkes – šunes: taip viens kitą varo,
O visa tai drauge lyg vienetą sudaro,
Ir rodės, kad žaltys baisus laukais vingiuoja:
Galva jo – katins, kaklas – dulkės sūkuriuoja,
O šunes – uodega dvilypė žemę šluoja.
O Rejentas, Asesorius dantim tik kala
Kvėpuot paliovę. Rejentas staiga pabalo,
Asesorius taip pat pabalęs jau žiūrėjo,
Nes matė, kad žaltys tas vis labiau ilgėja:
Jau trūksta, jau pranyko ilgas kaklas dulkių,
Galva jau paliai girią, kur gi šunes mulkiai?!
Ta uodega? Nutrūko! jau galva pranyko,
Jau girioj; pagiry vien uodega teliko.
O vargšai šunes, taip nedailiai pamokyti,
Lyg tarės pagiry, lyg kaltino viens kitą;
Paskui atgal pradėjo bėgti atsisukę,
Ausis nuleidę, uodegas liūdnai pabrukę,
Parbėgę susigėdusiai akim vadžioja,
Prie ponų neina net, tik nuošaliai sustoja.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.