Per lokio kailį šaudysitės. Jį padėsiu
Aš pats ant žemės ir vietas jums nužiūrėsiu.
Pons stosi paliai uodegą iš vieno šono,
O paliai snukį pastatysiu kitą Poną.
Sutinkam! tarė; laikas – rytas; kur – klebono
Pakluonė. Išsiskirstė. Aš gi prie Marono«.
Čia Voiskiui kalbą pertraukia: jau »uzia« šaukia,
Tik pilkis švyst, – jau Sakals, Striukis paskui traukia,
Nes šunes sekė; mat, medžiotojai papratę
Užsiundyt grįžtant zuikį arba greitą katę;
Pamatę katiną, tuoj šunes jį apniko,
Asesorius ir Rejentas pirmi skubėjo,
Bet Voiskis riktelėjęs »Stokit!« sutūrėjo.
»Visi stovėkit, tenemaino vietos niekas,
Nes matom, kad nuo »zuikio« šunes nesilieka«.
Iš tikro, katinas, pajutęs tokią gaują
Šunų, šaulių, kulka tiesiog į lauką šauja.
Ausis pastatęs, išsitiesęs šokinėjo
Arimais, kojos keturios jo taip mirgėjo,
Kad rodės žemės jos neliečia, tik vingiuoja,
Kaip skrisdama kregždė, kai vandenį bučiuoja.
Jį – dulkės, dulkes – šunes: taip viens kitą varo,
O visa tai drauge lyg vienetą sudaro,
Ir rodės, kad žaltys baisus laukais vingiuoja:
Galva jo – katins, kaklas – dulkės sūkuriuoja,
O šunes – uodega dvilypė žemę šluoja.
O Rejentas, Asesorius dantim tik kala
Kvėpuot paliovę. Rejentas staiga pabalo,
Asesorius taip pat pabalęs jau žiūrėjo,
Nes matė, kad žaltys tas vis labiau ilgėja:
Jau trūksta, jau pranyko ilgas kaklas dulkių,
Galva jau paliai girią, kur gi šunes mulkiai?!
Ta uodega? Nutrūko! jau galva pranyko,
Jau girioj; pagiry vien uodega teliko.
O vargšai šunes, taip nedailiai pamokyti,
Lyg tarės pagiry, lyg kaltino viens kitą;
Paskui atgal pradėjo bėgti atsisukę,
Ausis nuleidę, uodegas liūdnai pabrukę,
Parbėgę susigėdusiai akim vadžioja,
Prie ponų neina net, tik nuošaliai sustoja.
Pons Rejentas jau galvą net žemyn nuleidęs,
Asesoriaus taip pat nelinksmas buvo veidas,
Paskui pradėjo aiškint tiems, kurie tai matė,
Kad šunes jų be siundytojų nepapratę,
Kad pervėlai iššokant katiną pamatę,
Ir kad šunims per dirvą bėgant reiktų batų,
Kur toki grumstai, pilna akmenų aštriųjų.
Tai tokios buvo kalbos tų šaulių smarkiųjų;
Ir net medžiotojus jos pamokyt galėtų,
Tačiau, matyt, kalbos klausyt jų nenorėta.
Tie švilpė, juokės tie, tie meškiną atminę,
Kalbėjosi apie medžioklę paskutinę.
O Voiskis tik nuduodamas akis pasuko
Į »zuikį«, bet žinodams, kad jau jis ištrūko,
Nutrauktą kalbą baigė: »Kur čia aš sustojau?
A – a! kai šaudymosi būdą sužinojau,
Kad šaudantis meškos jiems kailio tarpas lieka...
Mirtis! bajorai šaukia, vamzdis vamzdį siekia!
O aš juokiuos, nes man Maroną studijuoti
Juk teko, mat, ne kvailiui kailis išmatuoti.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.