Ponas Tadas177-184 psl. · apie 25 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė37% kūrinio
177 psl.

O Tadas tvirtino, kad būdamas tvirtesnis

Ir nuolauža mosuoti būdamas vikresnis

Vaduot norėjęs Grafą; juodu taip kalbėjo

Triukšmingoj jojančių medžiotojų eilėje.

Viduj jojikų jojo Voiskis; tas garbingas

Senukas šiandien buvo linksmas ir kalbingas.

Žinodams gi, kad priešus du sutaikyt reikia,

Jis tęsė pasaką Doveikos ir Domeikos:

»Asesoriau, jei aš sakiau gali kovoti

Su Rejentu, tai nemanyk, kad aš besotis

Ir kraujo noriu; Dieve gink! Galiu priminti,

Kad jums komediją norėjau suvaidinti,

Atnaujint konceptą, kurį buvau sustatęs

Anuomet: Jūs jauni, dar maža esat matę,

Nepamenate pasakos laikų manųjų,

Garsios nuo girių šių iki raistų didžiųjų.

»Domeikos ir Doveikos, keista, priešingumai

Iškilo tik iš pavardžių jų panašumo,

Kenksmingo jiems. Nes, būdavo, kai susirinkę

Seimelyje Doveikos uolūs šalininkai

178 psl.

Bajorui sako: duoki balsą už Doveiką,

Tas nenugirdęs deda balsą už Domeiką.

O pokylyje, tariant tvarkdariui Rupeikai:

Valio Doveikai! girdis būdavo: Domeikai.

Juk net norėdamas teisingai neištarsi,

O ypač, kai prie pietų kalbama taip garsiai.

»Blogiau net būta. Kartą dvi žaizdas įgijo

Bajors viens girtas nuo Domeikos kalavijo;

Paskui pas upės keltą, – taip ir atsitiko, –

Doveiką prablaivėjęs jau bajors sutiko.

O kai abu ant kelto buvo jau Vileikoj,

Bajoras čia sužino keliantis Doveiką, –

Tuoj traukias ginklą, nes bajorui to tik reikia,

Jis už Domeiką ūsą nukerta Doveikai.

Galop, vienvardžiam tuodviem taip dar pasitaikė,

Kad bemedžiodami kartu meškon pataikė,

O jie kiekvienas mešką tą nušaut norėjo,

Kartu tad šovė, nes abu arti stovėjo.

Tiesa, meška, iššovus juodviem, tuoj pargriuvo,

Bet jos pilvan pirmiau jau kulkų daug pakliuvo;

179 psl.

O šautuvus turėjo daugelis vienokius!

Tad kas nušovė? Nagi, žmogau, sužinoki!

»Abu suriko: »laikas mudviem atsiskirti,

Ir Dievs, ar velnias mus surišo, laikas mirti;

Pasauly, kaip dviem saulėm, mudviem būt netinka«, –

Tad griebė tuoj ginklus ir vietą pasirinko.

Abu garbingi vyrai; tad bajorai taiko,

Bet juodu dar smarkiau į vienas kitą taiko.

Kalavijus padėję stvėrės pištalietų;

Mes rėkiame, kad reiks dar išmatuoti vietą.

Čia jie per lokio kailį šaudytis prisiekia.

Mirtis tikra! tarp vamzdžių tarpo veik nelieka;

Abu geri šauliai. – Hrečecha, sekunduoki!

Gerai, sakau, tik lopetas kast duobei duokit;

Nes tokio ginčo pasekmė tur būti morai;

Bet kaukitės ne kaip peiliniai, – kaip bajorai,

Gana jau artintis, visi jūs drąsą mato;

Gal į pilvus vamzdžius iššausite atstatę?

Neleisiu. Taip, aš sutinku, iš pištalietų,

Bet turime teisingai atmatuoti vietą,

180 psl.

Per lokio kailį šaudysitės. Jį padėsiu

Aš pats ant žemės ir vietas jums nužiūrėsiu.

Pons stosi paliai uodegą iš vieno šono,

O paliai snukį pastatysiu kitą Poną.

Sutinkam! tarė; laikas – rytas; kur – klebono

Pakluonė. Išsiskirstė. Aš gi prie Marono«.

Čia Voiskiui kalbą pertraukia: jau »uzia« šaukia,

Tik pilkis švyst, – jau Sakals, Striukis paskui traukia,

Nes šunes sekė; mat, medžiotojai papratę

Užsiundyt grįžtant zuikį arba greitą katę;

Pamatę katiną, tuoj šunes jį apniko,

Asesorius ir Rejentas pirmi skubėjo,

Bet Voiskis riktelėjęs »Stokit!« sutūrėjo.

»Visi stovėkit, tenemaino vietos niekas,

Nes matom, kad nuo »zuikio« šunes nesilieka«.

Iš tikro, katinas, pajutęs tokią gaują

Šunų, šaulių, kulka tiesiog į lauką šauja.

Ausis pastatęs, išsitiesęs šokinėjo

Arimais, kojos keturios jo taip mirgėjo,

Kad rodės žemės jos neliečia, tik vingiuoja,

181 psl.

Kaip skrisdama kregždė, kai vandenį bučiuoja.

Jį – dulkės, dulkes – šunes: taip viens kitą varo,

O visa tai drauge lyg vienetą sudaro,

Ir rodės, kad žaltys baisus laukais vingiuoja:

Galva jo – katins, kaklas – dulkės sūkuriuoja,

O šunes – uodega dvilypė žemę šluoja.

O Rejentas, Asesorius dantim tik kala

Kvėpuot paliovę. Rejentas staiga pabalo,

Asesorius taip pat pabalęs jau žiūrėjo,

Nes matė, kad žaltys tas vis labiau ilgėja:

Jau trūksta, jau pranyko ilgas kaklas dulkių,

Galva jau paliai girią, kur gi šunes mulkiai?!

Ta uodega? Nutrūko! jau galva pranyko,

Jau girioj; pagiry vien uodega teliko.

O vargšai šunes, taip nedailiai pamokyti,

Lyg tarės pagiry, lyg kaltino viens kitą;

Paskui atgal pradėjo bėgti atsisukę,

Ausis nuleidę, uodegas liūdnai pabrukę,

Parbėgę susigėdusiai akim vadžioja,

Prie ponų neina net, tik nuošaliai sustoja.

182 psl.

Pons Rejentas jau galvą net žemyn nuleidęs,

Asesoriaus taip pat nelinksmas buvo veidas,

Paskui pradėjo aiškint tiems, kurie tai matė,

Kad šunes jų be siundytojų nepapratę,

Kad pervėlai iššokant katiną pamatę,

Ir kad šunims per dirvą bėgant reiktų batų,

Kur toki grumstai, pilna akmenų aštriųjų.

Tai tokios buvo kalbos tų šaulių smarkiųjų;

Ir net medžiotojus jos pamokyt galėtų,

Tačiau, matyt, kalbos klausyt jų nenorėta.

Tie švilpė, juokės tie, tie meškiną atminę,

Kalbėjosi apie medžioklę paskutinę.

O Voiskis tik nuduodamas akis pasuko

Į »zuikį«, bet žinodams, kad jau jis ištrūko,

Nutrauktą kalbą baigė: »Kur čia aš sustojau?

A – a! kai šaudymosi būdą sužinojau,

Kad šaudantis meškos jiems kailio tarpas lieka...

Mirtis! bajorai šaukia, vamzdis vamzdį siekia!

O aš juokiuos, nes man Maroną studijuoti

Juk teko, mat, ne kvailiui kailis išmatuoti.

183 psl.

Juk pamenate, Ponai, karalienę Dido,

Kaip Libijon atvykus teturėjo skydą,

Kaip žemės gabalą jinai išsiderėjo,

Kurį apdengti oda jaučio jai reikėjo;

O ten Kartaga įsikūrė juk garsioji!

Tad aš per naktį apie tai vis sau galvojau.

»Vos švinta, jau girdžiu atbildant taradeiką

Doveikos ir matau atjojantį Domeiką.

Tik žiūri: per upelį diržas siauras styri

Ir kad meškos gauruoto kailio dar patyrė.

Domeiką nuvedžiau prie snukio pastatyti,

Prie uodegos Doveiką, – vos teužmatyti.

Na, kaukitės, sakau, aš sekunduot rengiuosi,

Bet kol nesusitaikysit nepaliuosuosiu.

Jie pyksta; o iš juoko raičiojas bajorai,

O aš su kunigu pamokslą apie dorą

Iš Evangelijos, statutų privadžioti;

Ką veiks: nusijuokė ir liovės skeryčioti.

»Paskui tarp jųjų draugiškumas pražydėjo,

Net Domeikaitė už Doveikos ištekėjo,

184 psl.

O Domeika gi vedė seserį kaimyno

Ir svainio, net turtus gražiai pasidalino.

O vietoje to nuotykio, pas upeliuką,

Pastatė smuklę, žinomą visiems »Meškiuką«.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Asesorius ir Rejentas ginčijasi ir grįždami iš meškos medžioklės?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.