Ponas Tadas181-184 psl. · apie 15 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė37% kūrinio
181 psl.

Kaip skrisdama kregždė, kai vandenį bučiuoja.

Jį – dulkės, dulkes – šunes: taip viens kitą varo,

O visa tai drauge lyg vienetą sudaro,

Ir rodės, kad žaltys baisus laukais vingiuoja:

Galva jo – katins, kaklas – dulkės sūkuriuoja,

O šunes – uodega dvilypė žemę šluoja.

O Rejentas, Asesorius dantim tik kala

Kvėpuot paliovę. Rejentas staiga pabalo,

Asesorius taip pat pabalęs jau žiūrėjo,

Nes matė, kad žaltys tas vis labiau ilgėja:

Jau trūksta, jau pranyko ilgas kaklas dulkių,

Galva jau paliai girią, kur gi šunes mulkiai?!

Ta uodega? Nutrūko! jau galva pranyko,

Jau girioj; pagiry vien uodega teliko.

O vargšai šunes, taip nedailiai pamokyti,

Lyg tarės pagiry, lyg kaltino viens kitą;

Paskui atgal pradėjo bėgti atsisukę,

Ausis nuleidę, uodegas liūdnai pabrukę,

Parbėgę susigėdusiai akim vadžioja,

Prie ponų neina net, tik nuošaliai sustoja.

182 psl.

Pons Rejentas jau galvą net žemyn nuleidęs,

Asesoriaus taip pat nelinksmas buvo veidas,

Paskui pradėjo aiškint tiems, kurie tai matė,

Kad šunes jų be siundytojų nepapratę,

Kad pervėlai iššokant katiną pamatę,

Ir kad šunims per dirvą bėgant reiktų batų,

Kur toki grumstai, pilna akmenų aštriųjų.

Tai tokios buvo kalbos tų šaulių smarkiųjų;

Ir net medžiotojus jos pamokyt galėtų,

Tačiau, matyt, kalbos klausyt jų nenorėta.

Tie švilpė, juokės tie, tie meškiną atminę,

Kalbėjosi apie medžioklę paskutinę.

O Voiskis tik nuduodamas akis pasuko

Į »zuikį«, bet žinodams, kad jau jis ištrūko,

Nutrauktą kalbą baigė: »Kur čia aš sustojau?

A – a! kai šaudymosi būdą sužinojau,

Kad šaudantis meškos jiems kailio tarpas lieka...

Mirtis! bajorai šaukia, vamzdis vamzdį siekia!

O aš juokiuos, nes man Maroną studijuoti

Juk teko, mat, ne kvailiui kailis išmatuoti.

183 psl.

Juk pamenate, Ponai, karalienę Dido,

Kaip Libijon atvykus teturėjo skydą,

Kaip žemės gabalą jinai išsiderėjo,

Kurį apdengti oda jaučio jai reikėjo;

O ten Kartaga įsikūrė juk garsioji!

Tad aš per naktį apie tai vis sau galvojau.

»Vos švinta, jau girdžiu atbildant taradeiką

Doveikos ir matau atjojantį Domeiką.

Tik žiūri: per upelį diržas siauras styri

Ir kad meškos gauruoto kailio dar patyrė.

Domeiką nuvedžiau prie snukio pastatyti,

Prie uodegos Doveiką, – vos teužmatyti.

Na, kaukitės, sakau, aš sekunduot rengiuosi,

Bet kol nesusitaikysit nepaliuosuosiu.

Jie pyksta; o iš juoko raičiojas bajorai,

O aš su kunigu pamokslą apie dorą

Iš Evangelijos, statutų privadžioti;

Ką veiks: nusijuokė ir liovės skeryčioti.

»Paskui tarp jųjų draugiškumas pražydėjo,

Net Domeikaitė už Doveikos ištekėjo,

184 psl.

O Domeika gi vedė seserį kaimyno

Ir svainio, net turtus gražiai pasidalino.

O vietoje to nuotykio, pas upeliuką,

Pastatė smuklę, žinomą visiems »Meškiuką«.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Voiskis sutaiko Doveiką ir Domeiką ir kodėl ši istorija tinka visai poemai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Doveiką ir Domeiką žmonės nuolat painiojo dėl panašių pavardžių, o kai abu tuo pačiu metu pašovė mešką, jie nusprendė šautis „per lokio kailį“. Voiskis, būdamas sekundantu, prisiminė karalienės Didonos gudrybę ir supjaustė kailį į siaurą diržą, todėl dvikovininkai atsidūrė labai toli vienas nuo kito. Bajorai raičiojosi iš juoko, nusijuokė ir patys priešai, ir pyktis išblėso. Vėliau jie susigiminiavo ir net turtus pasidalino. Istorija primena didįjį Soplicų ir Horeškų ginčą: kerštą galima įveikti išmintimi, juoku ir vedybomis.

Rašiniui: IronijaIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.