Pons Rejentas jau galvą net žemyn nuleidęs,
Asesoriaus taip pat nelinksmas buvo veidas,
Paskui pradėjo aiškint tiems, kurie tai matė,
Kad šunes jų be siundytojų nepapratę,
Kad pervėlai iššokant katiną pamatę,
Ir kad šunims per dirvą bėgant reiktų batų,
Kur toki grumstai, pilna akmenų aštriųjų.
Tai tokios buvo kalbos tų šaulių smarkiųjų;
Ir net medžiotojus jos pamokyt galėtų,
Tačiau, matyt, kalbos klausyt jų nenorėta.
Tie švilpė, juokės tie, tie meškiną atminę,
Kalbėjosi apie medžioklę paskutinę.
O Voiskis tik nuduodamas akis pasuko
Į »zuikį«, bet žinodams, kad jau jis ištrūko,
Nutrauktą kalbą baigė: »Kur čia aš sustojau?
A – a! kai šaudymosi būdą sužinojau,
Kad šaudantis meškos jiems kailio tarpas lieka...
Mirtis! bajorai šaukia, vamzdis vamzdį siekia!
O aš juokiuos, nes man Maroną studijuoti
Juk teko, mat, ne kvailiui kailis išmatuoti.
Juk pamenate, Ponai, karalienę Dido,
Kaip Libijon atvykus teturėjo skydą,
Kaip žemės gabalą jinai išsiderėjo,
Kurį apdengti oda jaučio jai reikėjo;
O ten Kartaga įsikūrė juk garsioji!
Tad aš per naktį apie tai vis sau galvojau.
»Vos švinta, jau girdžiu atbildant taradeiką
Doveikos ir matau atjojantį Domeiką.
Tik žiūri: per upelį diržas siauras styri
Ir kad meškos gauruoto kailio dar patyrė.
Domeiką nuvedžiau prie snukio pastatyti,
Prie uodegos Doveiką, – vos teužmatyti.
Na, kaukitės, sakau, aš sekunduot rengiuosi,
Bet kol nesusitaikysit nepaliuosuosiu.
Jie pyksta; o iš juoko raičiojas bajorai,
O aš su kunigu pamokslą apie dorą
Iš Evangelijos, statutų privadžioti;
Ką veiks: nusijuokė ir liovės skeryčioti.
»Paskui tarp jųjų draugiškumas pražydėjo,
Net Domeikaitė už Doveikos ištekėjo,
O Domeika gi vedė seserį kaimyno
Ir svainio, net turtus gražiai pasidalino.
O vietoje to nuotykio, pas upeliuką,
Pastatė smuklę, žinomą visiems »Meškiuką«.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.