Juk pamenate, Ponai, karalienę Dido,
Kaip Libijon atvykus teturėjo skydą,
Kaip žemės gabalą jinai išsiderėjo,
Kurį apdengti oda jaučio jai reikėjo;
O ten Kartaga įsikūrė juk garsioji!
Tad aš per naktį apie tai vis sau galvojau.
»Vos švinta, jau girdžiu atbildant taradeiką
Doveikos ir matau atjojantį Domeiką.
Tik žiūri: per upelį diržas siauras styri
Ir kad meškos gauruoto kailio dar patyrė.
Domeiką nuvedžiau prie snukio pastatyti,
Prie uodegos Doveiką, – vos teužmatyti.
Na, kaukitės, sakau, aš sekunduot rengiuosi,
Bet kol nesusitaikysit nepaliuosuosiu.
Jie pyksta; o iš juoko raičiojas bajorai,
O aš su kunigu pamokslą apie dorą
Iš Evangelijos, statutų privadžioti;
Ką veiks: nusijuokė ir liovės skeryčioti.
»Paskui tarp jųjų draugiškumas pražydėjo,
Net Domeikaitė už Doveikos ištekėjo,
O Domeika gi vedė seserį kaimyno
Ir svainio, net turtus gražiai pasidalino.
O vietoje to nuotykio, pas upeliuką,
Pastatė smuklę, žinomą visiems »Meškiuką«.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Voiskis sutaiko Doveiką ir Domeiką ir kodėl ši istorija tinka visai poemai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Doveiką ir Domeiką žmonės nuolat painiojo dėl panašių pavardžių, o kai abu tuo pačiu metu pašovė mešką, jie nusprendė šautis „per lokio kailį“. Voiskis, būdamas sekundantu, prisiminė karalienės Didonos gudrybę ir supjaustė kailį į siaurą diržą, todėl dvikovininkai atsidūrė labai toli vienas nuo kito. Bajorai raičiojosi iš juoko, nusijuokė ir patys priešai, ir pyktis išblėso. Vėliau jie susigiminiavo ir net turtus pasidalino. Istorija primena didįjį Soplicų ir Horeškų ginčą: kerštą galima įveikti išmintimi, juoku ir vedybomis.
Rašiniui: IronijaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.