Telimenos medžiokliški planai. – Daržininkė rengiasi pasirodyti pasauliui ir klausos globėjos pamokymų. – Šauliai grįžta. – Didis Tado nustebimas. – Antrasis susitikimas Svajonių šventykloje ir susigerinimas tarpininkaujant skruzdėms. – Prie stalo prasideda kalbos apie medžioklę. – Voiskio pasakojimas apie Reitaną ir Denasų kunigaikštį nutrūksta. – Pradėtos derybos del sutaikinimo priešingų pusių. – Atsitikimas su raktais. – Peštynės. – Grafas su Gervazu daro karo nutarimus.
Medžioklę Voiskis baigęs grįžta jau iš šilo,
O Telimenai tik medžioklės mintys kyla,
Dvare medžiot pradėt. Ji sau ramiai sėdėjo.
Abi rankas net prie krūtinės prisidėjo,
Bet dviem žvėrim pagaut, ji ugdė tokią mintį,
Kaip čia abu į savo spąstus įmasinti:
Ponaičius – Grafą, Tadą. Grafas dar jaunuolis,
Aukštos kilmės, gražus ir dar, be to, turtuolis.
Jau kiek pamilęs! Na, bet gali pakitėti!
Paskui, ar myli? ir ar vesti panorėtų?
Vyresnę, neturtingą, nors ir pamokytą!
Ar leistų giminės? ir žmonės ką sakytų?
Tai tokios mintys Telimenai galvą suko,
Ir net pakilus jai nuo sofos nenutrūko;
Lieknai stovėjo ji, į šoną kiek pasvirus,
Paskui domingai dar žvilgsniu save ištyrus,
Prie veidrodžio priėjus apžiūrėjo veidą;
Paskui vėl sėdos ir akis liūdnai nuleido.
Pons Grafas! nepastovūs žmonės tie turtingi!
Blondinas Grafas! o blondinai neaistringi!
O Tadas? negudrus dar! mandagus vaikinas!
Veik vaikas dar, mylėti pirmąkart mėgina.
Ryšiai netruks, jei tik gerai jį prižiūrėti,
Be to, jau spėjo Telimenai prižadėti...
Jauni vaikinai, nors mintyse nepastovūs,
Jie už senius tačiau pastovesni, nes drovūs.
Širdis jaunuolio ilgai jaučia dėkingumą,
Už suteiktą pirmajai meilei aistringumą!
Gražumą atsisveikinę, širdy jį saugo,
Kaip mažą dovaną nuo mylimojo draugo.
Tiktai girtuoklis senas, kai jėgų nustoja,
Jau purtos gėrimo, kurį perdaug aikvojo.
Tai visa Telimena sau į galvą ima,
Nes turi išmintį ir didį prityrimą.
Bet žmonės ką sakys? Juos galima palikti,
Vietelę ramią galima kur atitikti,
Ir būtų net palikt apylinkę geriausia
Ir, pavyzdžiui, į sostinę važiuot pirmiausia,
Gyvenimą vaikinas jaunas ten pažintų,
Būt galima jam vadovauti, pamokinti,
Jame matyti draugą, brolį, kelt jo sielą,
Na, ir pačiai gyventi, kol gyvent dar miela!
Alkovoj vaikščiojo ir taip linksmai svajojo.
Bet po kiek laiko vėl rimta liūdniau galvojo:
Likimas Grafo, rodos, taipgi išsirištų,
Jei Zosę pasisektų tik už jo iškišti?
Nors neturtinga, bet kilme ji Grafui tiktų,
Senatoraitė juk, tad jam pilnai prilygtų;
O jei šios sutuoktuvės tik įvykt galėtų,
Tai Telimena prieigą pas juos turėtų,
Jei reiktų; Zosės giminė, ją Grafui skyrus,
Jaunai tai porai būt kaip motina prityrus.
Kai taip rimtai planus gvildenti kiek pabodo,
Pravėrus langą, Zosę pašaukė iš sodo.
O Zosė vienplaukė, suknelėj rytmetinėj,
Turėjo rankoj rėtį apvalų, medinį;
Aplinkui paukščiai. Priešais vištos kuodės sukas,
O ten, taip pat kuoduoti, skrydauja gaidukai,
Jie skiautures pastatę, lyg šarvus vis rodo,
Sparnais irkluodami tarp krūmų ir tarp godų,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.