Ponas Tadas186-188 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės37% kūrinio
186 psl.

O Tadas? negudrus dar! mandagus vaikinas!

Veik vaikas dar, mylėti pirmąkart mėgina.

Ryšiai netruks, jei tik gerai jį prižiūrėti,

Be to, jau spėjo Telimenai prižadėti...

Jauni vaikinai, nors mintyse nepastovūs,

Jie už senius tačiau pastovesni, nes drovūs.

Širdis jaunuolio ilgai jaučia dėkingumą,

Už suteiktą pirmajai meilei aistringumą!

Gražumą atsisveikinę, širdy jį saugo,

Kaip mažą dovaną nuo mylimojo draugo.

Tiktai girtuoklis senas, kai jėgų nustoja,

Jau purtos gėrimo, kurį perdaug aikvojo.

Tai visa Telimena sau į galvą ima,

Nes turi išmintį ir didį prityrimą.

Bet žmonės ką sakys? Juos galima palikti,

Vietelę ramią galima kur atitikti,

Ir būtų net palikt apylinkę geriausia

Ir, pavyzdžiui, į sostinę važiuot pirmiausia,

Gyvenimą vaikinas jaunas ten pažintų,

Būt galima jam vadovauti, pamokinti,

187 psl.

Jame matyti draugą, brolį, kelt jo sielą,

Na, ir pačiai gyventi, kol gyvent dar miela!

Alkovoj vaikščiojo ir taip linksmai svajojo.

Bet po kiek laiko vėl rimta liūdniau galvojo:

Likimas Grafo, rodos, taipgi išsirištų,

Jei Zosę pasisektų tik už jo iškišti?

Nors neturtinga, bet kilme ji Grafui tiktų,

Senatoraitė juk, tad jam pilnai prilygtų;

O jei šios sutuoktuvės tik įvykt galėtų,

Tai Telimena prieigą pas juos turėtų,

Jei reiktų; Zosės giminė, ją Grafui skyrus,

Jaunai tai porai būt kaip motina prityrus.

Kai taip rimtai planus gvildenti kiek pabodo,

Pravėrus langą, Zosę pašaukė iš sodo.

O Zosė vienplaukė, suknelėj rytmetinėj,

Turėjo rankoj rėtį apvalų, medinį;

Aplinkui paukščiai. Priešais vištos kuodės sukas,

O ten, taip pat kuoduoti, skrydauja gaidukai,

Jie skiautures pastatę, lyg šarvus vis rodo,

Sparnais irkluodami tarp krūmų ir tarp godų,

188 psl.

Pentinais raižo žemę, drąsūs, pasipūtę;

Kiek paskui juosius žengia piktas kalakutas,

Ir bara vis burbėdams savo rėksnę pačią;

Ten povas, uodegą išplėtęs ilgą, plačią,

Irkluoja pieva; kartais ore atsiranda,

Kaip sniego plekas žemėn puldamas, balandis.

Ir kilime vejos, viduj margų žolynų

Tik mirga paukščių nerami, judri šeimyna,

Kurią, kaip kaspinu, balti balandžiai juosia,

Tą visą paukščių minią rūbuose marguose:

Gintaro čia snapai, ten skiauturės matyti,

Ten plunksnų fone nardo, kaip srovėj, žuvytės,

Leini kaklai, kurie dar kildami linguoja,

Lyg tulpės vandeninės, kai srovėj banguoja;

Ir Zosę tūkstančiai akių – žvaigždžių sekioja.

O ji liekna toj paukščių neramioj minioje,

Veik vienmarškinė švaistos tarp galvų judriųjų,

Kaip trykštantis fontanas tarp gėlių margųjų;

Ji semia vis kruopas iš rėčio pilna sauja,

Kruopas tas, kaip ledus, ir barsto, nešykštauja,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.