Ponas Tadas187-189 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės38% kūrinio
187 psl.

Jame matyti draugą, brolį, kelt jo sielą,

Na, ir pačiai gyventi, kol gyvent dar miela!

Alkovoj vaikščiojo ir taip linksmai svajojo.

Bet po kiek laiko vėl rimta liūdniau galvojo:

Likimas Grafo, rodos, taipgi išsirištų,

Jei Zosę pasisektų tik už jo iškišti?

Nors neturtinga, bet kilme ji Grafui tiktų,

Senatoraitė juk, tad jam pilnai prilygtų;

O jei šios sutuoktuvės tik įvykt galėtų,

Tai Telimena prieigą pas juos turėtų,

Jei reiktų; Zosės giminė, ją Grafui skyrus,

Jaunai tai porai būt kaip motina prityrus.

Kai taip rimtai planus gvildenti kiek pabodo,

Pravėrus langą, Zosę pašaukė iš sodo.

O Zosė vienplaukė, suknelėj rytmetinėj,

Turėjo rankoj rėtį apvalų, medinį;

Aplinkui paukščiai. Priešais vištos kuodės sukas,

O ten, taip pat kuoduoti, skrydauja gaidukai,

Jie skiautures pastatę, lyg šarvus vis rodo,

Sparnais irkluodami tarp krūmų ir tarp godų,

188 psl.

Pentinais raižo žemę, drąsūs, pasipūtę;

Kiek paskui juosius žengia piktas kalakutas,

Ir bara vis burbėdams savo rėksnę pačią;

Ten povas, uodegą išplėtęs ilgą, plačią,

Irkluoja pieva; kartais ore atsiranda,

Kaip sniego plekas žemėn puldamas, balandis.

Ir kilime vejos, viduj margų žolynų

Tik mirga paukščių nerami, judri šeimyna,

Kurią, kaip kaspinu, balti balandžiai juosia,

Tą visą paukščių minią rūbuose marguose:

Gintaro čia snapai, ten skiauturės matyti,

Ten plunksnų fone nardo, kaip srovėj, žuvytės,

Leini kaklai, kurie dar kildami linguoja,

Lyg tulpės vandeninės, kai srovėj banguoja;

Ir Zosę tūkstančiai akių – žvaigždžių sekioja.

O ji liekna toj paukščių neramioj minioje,

Veik vienmarškinė švaistos tarp galvų judriųjų,

Kaip trykštantis fontanas tarp gėlių margųjų;

Ji semia vis kruopas iš rėčio pilna sauja,

Kruopas tas, kaip ledus, ir barsto, nešykštauja,

189 psl.

Jas beria ant sparnų, galvų. Tos kruopos tinka

Sriuboms skanioms gamint gudriajai šeimininkei;

Bet Zosė slaptą sandėlį tų kruopų žino,

Slapčia jas ima, ir taip paikina paukštyną.

Išgirdus šaukiant: »Zose!«, savo darbą meta,

Nes žino: reik paukščius palikus bėgt pas tetą!

Pakėlus rėtį, kaip būgnelį, šokinėja,

Viršum galvos laikydama jį, lyg šokėja,

Per povus, balandžius, vištas, į taktą ploja,

O paukščiai išsigandę į šalis lakioja.

Lakiai ji bėga, vos pėdom tik žemę siekia,

Ir miklumu nuo paukščių veik neatsilieka.

Aplink baltų balandžių pulkas pasibaido,

Lakioja, lyg apie vežimą deivės skraido.

Įšokus į alkovą Zosė pro langelį

Linksma, uždusus tetai sėdasi ant kelių;

Ją Telimena glosto, džiaugdamos bučiuoja

Ir domis, gėris jos raudonumu sveikuoju,

(Nes iš tikrųjų auklėtinę ji mylėjo).

Bet auklėtojos toną išlaikyt reikėjo,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.