O Tado tik į tuščią vietą akys sukas.
Rimtai jis mąsto vis, kaip mįslę tą atminus,
Net nežiūri beveik nė į gražias kaimynes;
Gražios Podkomožaitės, rodos, jis nemato,
Jai lėkščių nepamaino, taurės nepastato.
Nestengia net linksmai kalbėti su merginoms,
Negal parodyt tuo, kad sostinėj mokinos.
Tik ta tuščia vieta kankina jį, vilioja...
Dabar jau netuščia, nes ten jau mintys jojo.
Jau tūkstančiai minčių mirgėjo toje vietoj,
Lyg šokinėdamos varliukės tuoj po lietui.
Bet tarp minčių tų skiriasi viena labiausiai,
Kaip pelkių lelija vandenyje aiškiausia.
Paduota trečias valgis. Podkomožis kelias
Pripildams vyno taurę vyresnės dukrelės,
O jaunesnei pastūmęs lėkštę su žirneliais,
Pasako: »Aš turiu tarnauti jums, panelės,
Nors senas nerangus!« Jaunieji tad užgauti
Pakilo ir pradėjo tuoj panoms tarnauti.
Teisėjas metęs Tadui žvilgsnį susiraukęs,
Kontušo atvartus lyg nejučiom patraukęs,
Įpylęs vyno, tarė: »Mes madoms pavyti,
Pradėjome vaikus tik sostinėj mokyti,
Ir nesiginčysiu – dabar jau mūs jaunieji
Daugiau iš knygų moka, nei pirmiau senieji.
Tačiau vis pastebiu, kad reikia jiems gvildenti
Ne knygų mokslą, bet kaip su žmonėms gyventi.
Kadais gyvenimo dvaruos bajorai mokės;
Ir aš esu išėjęs iš mokyklos tokios,
Vaivados, Podkomožio Tėvo, Geradėjo
(Ir Podkomožiui čia kelius jis palytėjo);
Elgimosi jis mokė ir dažnai net barė,
Bet neišleido tol, kol žmogumi padarė;
Tad atmintį jo branginu savuos namuose
Ir už jo vėlę Dievui kasdieną meldžiuosi.
Nors už kitus pas jį mažiau pasinaudojau
Ir grįžęs į namus pasilikau artojum,
Kada kiti labiau Vaivados pamatyti,
Suspėjo net aukštųjų laipsnių įsigyti,
Bet aš taip pat nuo jo, ko reikia man, pramokau
Ir savo namuose ik šiol neišsišokau
Prieš mandagumą, pagarbą. Tad aš neklysiu,
Jei mandagumą aukštu mokslu paskaitysiu.
Nelengvas mokslas tas, ne jis nesimatuoja
Tik šypsena ir linktelėjimu vikriuoju.
Toksai madinis mandangumas iš už jūrių
Ir jis senų bajoriškų žymių neturi;
Tą mandagumą tik kiekviens savaip pritaiko:
Tur mandagumo net ir tėvo meilė vaikui,
Ir vyro prie svečių žvilgsnys į savo žmoną,
Ir pono su tarnais – bet vis savitam skonyj;
Ilgai mokytis reikia, norint nepaklysti,
Išreikšti savo vietoj norint prietelystę.
Ir seniai ponai mokės; jie gerai žinojo,
Ko moko juos istorija šalies gyvoji,
O smulkiai bajorijai pareigos rūpėjo.
Todel bajoras mandagus būt sugebėjo,
Žinodamas, kad mulkiu nieks jo nevadina
Ir papročius pakeist todel jis nemėgino.
Dabar neklauski žmogaus, kokio jis gimimo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Teisėjas ir Podkomožis per pirmąją vakarienę vertina naujas madas? Kodėl Podkomožis madas sieja su Tėvynės likimu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Teisėjas mandagumą laiko aukštu mokslu, kurio mokomasi ilgai, ir skundžiasi, kad dabar niekas nebeklausia, kokios žmogus kilmės: užtenka turėti laipsnį. Podkomožis prisimena, kaip prancūziškos mados užplūdo šalį „kaip Nogajų gaujos“, o jas sekantys niekino tikybą ir papročius, net kalbą greit ėmė mainyti. Tas laikas jam buvo „maskaradas, užgavėnių laisvė“, po kurio atėjo „pasninkas, nelaisvė“. Podkomožiui papročių praradimas yra kelias į valstybės žlugimą: tautą, pamiršusią savo papročius, ištiko nelaisvė.
Rašiniui: TėvynėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.