Pentinais raižo žemę, drąsūs, pasipūtę;
Kiek paskui juosius žengia piktas kalakutas,
Ir bara vis burbėdams savo rėksnę pačią;
Ten povas, uodegą išplėtęs ilgą, plačią,
Irkluoja pieva; kartais ore atsiranda,
Kaip sniego plekas žemėn puldamas, balandis.
Ir kilime vejos, viduj margų žolynų
Tik mirga paukščių nerami, judri šeimyna,
Kurią, kaip kaspinu, balti balandžiai juosia,
Tą visą paukščių minią rūbuose marguose:
Gintaro čia snapai, ten skiauturės matyti,
Ten plunksnų fone nardo, kaip srovėj, žuvytės,
Leini kaklai, kurie dar kildami linguoja,
Lyg tulpės vandeninės, kai srovėj banguoja;
Ir Zosę tūkstančiai akių – žvaigždžių sekioja.
O ji liekna toj paukščių neramioj minioje,
Veik vienmarškinė švaistos tarp galvų judriųjų,
Kaip trykštantis fontanas tarp gėlių margųjų;
Ji semia vis kruopas iš rėčio pilna sauja,
Kruopas tas, kaip ledus, ir barsto, nešykštauja,
Jas beria ant sparnų, galvų. Tos kruopos tinka
Sriuboms skanioms gamint gudriajai šeimininkei;
Bet Zosė slaptą sandėlį tų kruopų žino,
Slapčia jas ima, ir taip paikina paukštyną.
Išgirdus šaukiant: »Zose!«, savo darbą meta,
Nes žino: reik paukščius palikus bėgt pas tetą!
Pakėlus rėtį, kaip būgnelį, šokinėja,
Viršum galvos laikydama jį, lyg šokėja,
Per povus, balandžius, vištas, į taktą ploja,
O paukščiai išsigandę į šalis lakioja.
Lakiai ji bėga, vos pėdom tik žemę siekia,
Ir miklumu nuo paukščių veik neatsilieka.
Aplink baltų balandžių pulkas pasibaido,
Lakioja, lyg apie vežimą deivės skraido.
Įšokus į alkovą Zosė pro langelį
Linksma, uždusus tetai sėdasi ant kelių;
Ją Telimena glosto, džiaugdamos bučiuoja
Ir domis, gėris jos raudonumu sveikuoju,
(Nes iš tikrųjų auklėtinę ji mylėjo).
Bet auklėtojos toną išlaikyt reikėjo,
Pakilus tad didingai eina per alkovą
Ir sako, pirštą keldama, kalba žinovo:
»Mieloji Zose, prisimint gerai turėsi
Vėl savo kilmę, amžių; šiandien juk pradėsi
Penkioliktus metus. Jau reiks paukščius palikti,
Fi! ar tai gal senatoriaus dukraitei tikti!
Jau bus gana kaimiečių tau vaikus mokyti!
Man, Zose, širdį skauda, reikia pasakyti,
Tavin pažvelgus, apdegei tu kaip čigonė,
Judėjimai paliko jau visai be skonio.
Ir šiandien kaimiškus jau papročius man mesi,
Tuojau tave salionan prie svečių išvesiu,
Svečių gi turim daug – juos teks tau pamatyti,
Žiūrėk tiktai, kad gėdos man nepadarytum«.
Čia Zosė pliaukši tik delnais, ką veikt nežino,
Ir puolus prie tetos ją meiliai apkabina,
Tik verkia, juokiasi ji akutes pastačius:
»Oi, teta, taip senai svečių nesu jau mačius,
Nes atsilankė viens balandis tik laukinis,
Man nuobodaujant, mano neramiam paukštyne!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kiek metų sukanka Zosei tą dieną, kai Telimena ją pirmą kartą veda pas svečius?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.