Ponas Tadas185-192 psl. · apie 25 min.
Penktoji knyga. Peštynės38% kūrinio
185 psl.

Telimenos medžiokliški planai. – Daržininkė rengiasi pasirodyti pasauliui ir klausos globėjos pamokymų. – Šauliai grįžta. – Didis Tado nustebimas. – Antrasis susitikimas Svajonių šventykloje ir susigerinimas tarpininkaujant skruzdėms. – Prie stalo prasideda kalbos apie medžioklę. – Voiskio pasakojimas apie Reitaną ir Denasų kunigaikštį nutrūksta. – Pradėtos derybos del sutaikinimo priešingų pusių. – Atsitikimas su raktais. – Peštynės. – Grafas su Gervazu daro karo nutarimus.

Medžioklę Voiskis baigęs grįžta jau iš šilo,

O Telimenai tik medžioklės mintys kyla,

Dvare medžiot pradėt. Ji sau ramiai sėdėjo.

Abi rankas net prie krūtinės prisidėjo,

Bet dviem žvėrim pagaut, ji ugdė tokią mintį,

Kaip čia abu į savo spąstus įmasinti:

Ponaičius – Grafą, Tadą. Grafas dar jaunuolis,

Aukštos kilmės, gražus ir dar, be to, turtuolis.

Jau kiek pamilęs! Na, bet gali pakitėti!

Paskui, ar myli? ir ar vesti panorėtų?

Vyresnę, neturtingą, nors ir pamokytą!

Ar leistų giminės? ir žmonės ką sakytų?

Tai tokios mintys Telimenai galvą suko,

Ir net pakilus jai nuo sofos nenutrūko;

Lieknai stovėjo ji, į šoną kiek pasvirus,

Paskui domingai dar žvilgsniu save ištyrus,

Prie veidrodžio priėjus apžiūrėjo veidą;

Paskui vėl sėdos ir akis liūdnai nuleido.

Pons Grafas! nepastovūs žmonės tie turtingi!

Blondinas Grafas! o blondinai neaistringi!

186 psl.

O Tadas? negudrus dar! mandagus vaikinas!

Veik vaikas dar, mylėti pirmąkart mėgina.

Ryšiai netruks, jei tik gerai jį prižiūrėti,

Be to, jau spėjo Telimenai prižadėti...

Jauni vaikinai, nors mintyse nepastovūs,

Jie už senius tačiau pastovesni, nes drovūs.

Širdis jaunuolio ilgai jaučia dėkingumą,

Už suteiktą pirmajai meilei aistringumą!

Gražumą atsisveikinę, širdy jį saugo,

Kaip mažą dovaną nuo mylimojo draugo.

Tiktai girtuoklis senas, kai jėgų nustoja,

Jau purtos gėrimo, kurį perdaug aikvojo.

Tai visa Telimena sau į galvą ima,

Nes turi išmintį ir didį prityrimą.

Bet žmonės ką sakys? Juos galima palikti,

Vietelę ramią galima kur atitikti,

Ir būtų net palikt apylinkę geriausia

Ir, pavyzdžiui, į sostinę važiuot pirmiausia,

Gyvenimą vaikinas jaunas ten pažintų,

Būt galima jam vadovauti, pamokinti,

187 psl.

Jame matyti draugą, brolį, kelt jo sielą,

Na, ir pačiai gyventi, kol gyvent dar miela!

Alkovoj vaikščiojo ir taip linksmai svajojo.

Bet po kiek laiko vėl rimta liūdniau galvojo:

Likimas Grafo, rodos, taipgi išsirištų,

Jei Zosę pasisektų tik už jo iškišti?

Nors neturtinga, bet kilme ji Grafui tiktų,

Senatoraitė juk, tad jam pilnai prilygtų;

O jei šios sutuoktuvės tik įvykt galėtų,

Tai Telimena prieigą pas juos turėtų,

Jei reiktų; Zosės giminė, ją Grafui skyrus,

Jaunai tai porai būt kaip motina prityrus.

Kai taip rimtai planus gvildenti kiek pabodo,

Pravėrus langą, Zosę pašaukė iš sodo.

O Zosė vienplaukė, suknelėj rytmetinėj,

Turėjo rankoj rėtį apvalų, medinį;

Aplinkui paukščiai. Priešais vištos kuodės sukas,

O ten, taip pat kuoduoti, skrydauja gaidukai,

Jie skiautures pastatę, lyg šarvus vis rodo,

Sparnais irkluodami tarp krūmų ir tarp godų,

188 psl.

Pentinais raižo žemę, drąsūs, pasipūtę;

Kiek paskui juosius žengia piktas kalakutas,

Ir bara vis burbėdams savo rėksnę pačią;

Ten povas, uodegą išplėtęs ilgą, plačią,

Irkluoja pieva; kartais ore atsiranda,

Kaip sniego plekas žemėn puldamas, balandis.

Ir kilime vejos, viduj margų žolynų

Tik mirga paukščių nerami, judri šeimyna,

Kurią, kaip kaspinu, balti balandžiai juosia,

Tą visą paukščių minią rūbuose marguose:

Gintaro čia snapai, ten skiauturės matyti,

Ten plunksnų fone nardo, kaip srovėj, žuvytės,

Leini kaklai, kurie dar kildami linguoja,

Lyg tulpės vandeninės, kai srovėj banguoja;

Ir Zosę tūkstančiai akių – žvaigždžių sekioja.

O ji liekna toj paukščių neramioj minioje,

Veik vienmarškinė švaistos tarp galvų judriųjų,

Kaip trykštantis fontanas tarp gėlių margųjų;

Ji semia vis kruopas iš rėčio pilna sauja,

Kruopas tas, kaip ledus, ir barsto, nešykštauja,

189 psl.

Jas beria ant sparnų, galvų. Tos kruopos tinka

Sriuboms skanioms gamint gudriajai šeimininkei;

Bet Zosė slaptą sandėlį tų kruopų žino,

Slapčia jas ima, ir taip paikina paukštyną.

Išgirdus šaukiant: »Zose!«, savo darbą meta,

Nes žino: reik paukščius palikus bėgt pas tetą!

Pakėlus rėtį, kaip būgnelį, šokinėja,

Viršum galvos laikydama jį, lyg šokėja,

Per povus, balandžius, vištas, į taktą ploja,

O paukščiai išsigandę į šalis lakioja.

Lakiai ji bėga, vos pėdom tik žemę siekia,

Ir miklumu nuo paukščių veik neatsilieka.

Aplink baltų balandžių pulkas pasibaido,

Lakioja, lyg apie vežimą deivės skraido.

Įšokus į alkovą Zosė pro langelį

Linksma, uždusus tetai sėdasi ant kelių;

Ją Telimena glosto, džiaugdamos bučiuoja

Ir domis, gėris jos raudonumu sveikuoju,

(Nes iš tikrųjų auklėtinę ji mylėjo).

Bet auklėtojos toną išlaikyt reikėjo,

190 psl.

Pakilus tad didingai eina per alkovą

Ir sako, pirštą keldama, kalba žinovo:

»Mieloji Zose, prisimint gerai turėsi

Vėl savo kilmę, amžių; šiandien juk pradėsi

Penkioliktus metus. Jau reiks paukščius palikti,

Fi! ar tai gal senatoriaus dukraitei tikti!

Jau bus gana kaimiečių tau vaikus mokyti!

Man, Zose, širdį skauda, reikia pasakyti,

Tavin pažvelgus, apdegei tu kaip čigonė,

Judėjimai paliko jau visai be skonio.

Ir šiandien kaimiškus jau papročius man mesi,

Tuojau tave salionan prie svečių išvesiu,

Svečių gi turim daug – juos teks tau pamatyti,

Žiūrėk tiktai, kad gėdos man nepadarytum«.

Čia Zosė pliaukši tik delnais, ką veikt nežino,

Ir puolus prie tetos ją meiliai apkabina,

Tik verkia, juokiasi ji akutes pastačius:

»Oi, teta, taip senai svečių nesu jau mačius,

Nes atsilankė viens balandis tik laukinis,

Man nuobodaujant, mano neramiam paukštyne!

191 psl.

Alkovoj nuobodu, nes mus svečiai aplenkia,

Net pons Teisėjas sako, tai sveikatai kenkią«.

»Teisėjas! perkirto teta, jau man ramumo

Senai neduoda, sako, kad del įvairumo

Tave reikią žmonėms parodyt, mat, jau laikas;

Nematęs svieto senis kalba taip, kaip vaikas.

Juk aš geriau žinau, kaip reikia išmokyti

Panaitę, kad efektą stengtų padaryti.

Kas auga po visų akių, žinok, Zosele,

Efekto nesukels tas, užkirstas tam kelias,

Nes jau nuo mažumės visi prie jo pripratę.

Bet te išaugusią, išauklėtą pamato

Panaitę, pasirodžius baliuj netikėtai,

Visi tuoj ima įdomaudamies žiūrėti

Į jos judėjimus, žvilgsnius tuoj jos sekioja,

Jos žodžių klausos ir kitiems juos pakartoja;

O kai įeina jaunas toks asmuo į madą,

Kiekviens jį giria, įdomaus net nesuradęs.

Tikiuosi sugebėsi, neturiu net baimės;

Užaugai sostinėj, nors metai, kai jau kaime,

192 psl.

Bet Peterburką tebepameni, man rodos.

Na, Zose, tualetą ruošk, eik prie komodos,

Ten rasi viską, ko tik reik apsitaisyti.

Ir skubink, nes šauliai gal grįžę pamatyti«.

Tuoj tapo pašauktos tarnaitė, kambarinė,

Vandens pripilta dubenys tuoj sidabrinis.

Kaip žvirblis smiltyse, taip Zosė pliauškia, prausias,

Tarnaitei padedant ant veido, kaklo gausiai

Ji lieja šaltą srovę. Telimena rado

Tuoj savo Peterburko sandėliuos pomadų

Ir kvėpalų, apšlakstė Zosę tuoj parfumais,

Suvilgė plaukus (pilnas kambarys kvapumų).

O Zosė aunas kojinėmis ažurinėms

Ir Varšuvos baltais batukais atlasiniais.

Tuo tarpu tvarkė liemenį jai kambarinė,

Paskui, apsiaustą dar užmetusi lininį

Aplink pečius, tuoj plaukus trumpučius dabino:

Iš šonų garbinius į dvi kasas supynė,

O ties kakta tiktai išlygino tuos plaukus.

Paskui jau rugiagėlių, parneštų iš lauko,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kiek metų sukanka Zosei tą dieną, kai Telimena ją pirmą kartą veda pas svečius?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.