Alkovoj nuobodu, nes mus svečiai aplenkia,
Net pons Teisėjas sako, tai sveikatai kenkią«.
»Teisėjas! perkirto teta, jau man ramumo
Senai neduoda, sako, kad del įvairumo
Tave reikią žmonėms parodyt, mat, jau laikas;
Nematęs svieto senis kalba taip, kaip vaikas.
Juk aš geriau žinau, kaip reikia išmokyti
Panaitę, kad efektą stengtų padaryti.
Kas auga po visų akių, žinok, Zosele,
Efekto nesukels tas, užkirstas tam kelias,
Nes jau nuo mažumės visi prie jo pripratę.
Bet te išaugusią, išauklėtą pamato
Panaitę, pasirodžius baliuj netikėtai,
Visi tuoj ima įdomaudamies žiūrėti
Į jos judėjimus, žvilgsnius tuoj jos sekioja,
Jos žodžių klausos ir kitiems juos pakartoja;
O kai įeina jaunas toks asmuo į madą,
Kiekviens jį giria, įdomaus net nesuradęs.
Tikiuosi sugebėsi, neturiu net baimės;
Užaugai sostinėj, nors metai, kai jau kaime,
Bet Peterburką tebepameni, man rodos.
Na, Zose, tualetą ruošk, eik prie komodos,
Ten rasi viską, ko tik reik apsitaisyti.
Ir skubink, nes šauliai gal grįžę pamatyti«.
Tuoj tapo pašauktos tarnaitė, kambarinė,
Vandens pripilta dubenys tuoj sidabrinis.
Kaip žvirblis smiltyse, taip Zosė pliauškia, prausias,
Tarnaitei padedant ant veido, kaklo gausiai
Ji lieja šaltą srovę. Telimena rado
Tuoj savo Peterburko sandėliuos pomadų
Ir kvėpalų, apšlakstė Zosę tuoj parfumais,
Suvilgė plaukus (pilnas kambarys kvapumų).
O Zosė aunas kojinėmis ažurinėms
Ir Varšuvos baltais batukais atlasiniais.
Tuo tarpu tvarkė liemenį jai kambarinė,
Paskui, apsiaustą dar užmetusi lininį
Aplink pečius, tuoj plaukus trumpučius dabino:
Iš šonų garbinius į dvi kasas supynė,
O ties kakta tiktai išlygino tuos plaukus.
Paskui jau rugiagėlių, parneštų iš lauko,
Paduoda puokštę Telimenai kambarinė,
O ta jomis mokytai galvą padabino;
Iš dešinės į kairę; gėlės tos pro tarpus
Šviesių plaukų mirgėjo, kaip rugiuos pro varpas!
Apsiaustas nuimta, nes jau dabint paliovė!
Čia baltąją suknelę Zosė užsimovė
Per galvą, rankoj laikė batisto skarelę,
Ir, rodės, būtų lelija balta daržely.
Aptvarkius jos rūbus, tuoj buvo įsakyta
Jai pereiti per kambarį dar kartą, kitą.
Čia Telimena akimis rimtai vadžioja,
Muštruoja seserėčią, aiksi ir sielojas,
Kol, Zosei styptelėjus, sako jau su baime:
»Aš nelaiminga! Zose, štai gyventi kaime
Su piemenims, žąsims! tu kojoms taip žirglioji,
Kaip vaikis, o akims nedailiai taip vadžioji,
Kaip gyvanašlė! Argi taip teta mokino!«
»Kas kaltas, teta! tarė Zosė nusiminus:
Teta ik šiol neleidai niekur man buvoti,
Tad mėgau būt su paukščiais ir vaikus nešioti;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.