Bet Peterburką tebepameni, man rodos.
Na, Zose, tualetą ruošk, eik prie komodos,
Ten rasi viską, ko tik reik apsitaisyti.
Ir skubink, nes šauliai gal grįžę pamatyti«.
Tuoj tapo pašauktos tarnaitė, kambarinė,
Vandens pripilta dubenys tuoj sidabrinis.
Kaip žvirblis smiltyse, taip Zosė pliauškia, prausias,
Tarnaitei padedant ant veido, kaklo gausiai
Ji lieja šaltą srovę. Telimena rado
Tuoj savo Peterburko sandėliuos pomadų
Ir kvėpalų, apšlakstė Zosę tuoj parfumais,
Suvilgė plaukus (pilnas kambarys kvapumų).
O Zosė aunas kojinėmis ažurinėms
Ir Varšuvos baltais batukais atlasiniais.
Tuo tarpu tvarkė liemenį jai kambarinė,
Paskui, apsiaustą dar užmetusi lininį
Aplink pečius, tuoj plaukus trumpučius dabino:
Iš šonų garbinius į dvi kasas supynė,
O ties kakta tiktai išlygino tuos plaukus.
Paskui jau rugiagėlių, parneštų iš lauko,
Paduoda puokštę Telimenai kambarinė,
O ta jomis mokytai galvą padabino;
Iš dešinės į kairę; gėlės tos pro tarpus
Šviesių plaukų mirgėjo, kaip rugiuos pro varpas!
Apsiaustas nuimta, nes jau dabint paliovė!
Čia baltąją suknelę Zosė užsimovė
Per galvą, rankoj laikė batisto skarelę,
Ir, rodės, būtų lelija balta daržely.
Aptvarkius jos rūbus, tuoj buvo įsakyta
Jai pereiti per kambarį dar kartą, kitą.
Čia Telimena akimis rimtai vadžioja,
Muštruoja seserėčią, aiksi ir sielojas,
Kol, Zosei styptelėjus, sako jau su baime:
»Aš nelaiminga! Zose, štai gyventi kaime
Su piemenims, žąsims! tu kojoms taip žirglioji,
Kaip vaikis, o akims nedailiai taip vadžioji,
Kaip gyvanašlė! Argi taip teta mokino!«
»Kas kaltas, teta! tarė Zosė nusiminus:
Teta ik šiol neleidai niekur man buvoti,
Tad mėgau būt su paukščiais ir vaikus nešioti;
Bet leisk, teta, pabūti sviete, o išvysi,
Kaip tarp žmonių pabuvus aš pasitaisysiu«.
»Ne, iš dviejų blogumų, tai geriau paukštyne,
Teta pasakė, nei tarp kaimiškų vaikinų.
Tik pamąstyk, kas lankos čia – nesisielosi:
Klebonas, kurs tik kalba poterius po nosia,
Ir dar pypkoriai! Tai man būta kavalierių!
Puikių nuo jų įgavus būtumei manierų.
Dabar tai bent ir pasirodyti kam tinka,
Puiki juk draugija į dvarą susirinko.
Dabar, žiūrėki, Zose, Grafas būti žada,
Išauklėtas tai ponas, giminė vaivadai,
Žiūrėk, būk mandagi«.
Garsai jau susilieja
Draugėn – žirgų, šaulių minios: »Jau grįžta jieji!«
Už rankos ėmus Zosę, vedas ją į salę,
Šauliai, matyti, eina jau iš kiemo galo,
Tačiau dar turi jie kitaip apsitaisyti,
Nenor, mat, kad medžioklės rūbuos pamatytų.
Pirmieji Tadas su Grafu čia jas užtinka.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.