Alkovoj nuobodu, nes mus svečiai aplenkia,
Net pons Teisėjas sako, tai sveikatai kenkią«.
»Teisėjas! perkirto teta, jau man ramumo
Senai neduoda, sako, kad del įvairumo
Tave reikią žmonėms parodyt, mat, jau laikas;
Nematęs svieto senis kalba taip, kaip vaikas.
Juk aš geriau žinau, kaip reikia išmokyti
Panaitę, kad efektą stengtų padaryti.
Kas auga po visų akių, žinok, Zosele,
Efekto nesukels tas, užkirstas tam kelias,
Nes jau nuo mažumės visi prie jo pripratę.
Bet te išaugusią, išauklėtą pamato
Panaitę, pasirodžius baliuj netikėtai,
Visi tuoj ima įdomaudamies žiūrėti
Į jos judėjimus, žvilgsnius tuoj jos sekioja,
Jos žodžių klausos ir kitiems juos pakartoja;
O kai įeina jaunas toks asmuo į madą,
Kiekviens jį giria, įdomaus net nesuradęs.
Tikiuosi sugebėsi, neturiu net baimės;
Užaugai sostinėj, nors metai, kai jau kaime,
Bet Peterburką tebepameni, man rodos.
Na, Zose, tualetą ruošk, eik prie komodos,
Ten rasi viską, ko tik reik apsitaisyti.
Ir skubink, nes šauliai gal grįžę pamatyti«.
Tuoj tapo pašauktos tarnaitė, kambarinė,
Vandens pripilta dubenys tuoj sidabrinis.
Kaip žvirblis smiltyse, taip Zosė pliauškia, prausias,
Tarnaitei padedant ant veido, kaklo gausiai
Ji lieja šaltą srovę. Telimena rado
Tuoj savo Peterburko sandėliuos pomadų
Ir kvėpalų, apšlakstė Zosę tuoj parfumais,
Suvilgė plaukus (pilnas kambarys kvapumų).
O Zosė aunas kojinėmis ažurinėms
Ir Varšuvos baltais batukais atlasiniais.
Tuo tarpu tvarkė liemenį jai kambarinė,
Paskui, apsiaustą dar užmetusi lininį
Aplink pečius, tuoj plaukus trumpučius dabino:
Iš šonų garbinius į dvi kasas supynė,
O ties kakta tiktai išlygino tuos plaukus.
Paskui jau rugiagėlių, parneštų iš lauko,
Paduoda puokštę Telimenai kambarinė,
O ta jomis mokytai galvą padabino;
Iš dešinės į kairę; gėlės tos pro tarpus
Šviesių plaukų mirgėjo, kaip rugiuos pro varpas!
Apsiaustas nuimta, nes jau dabint paliovė!
Čia baltąją suknelę Zosė užsimovė
Per galvą, rankoj laikė batisto skarelę,
Ir, rodės, būtų lelija balta daržely.
Aptvarkius jos rūbus, tuoj buvo įsakyta
Jai pereiti per kambarį dar kartą, kitą.
Čia Telimena akimis rimtai vadžioja,
Muštruoja seserėčią, aiksi ir sielojas,
Kol, Zosei styptelėjus, sako jau su baime:
»Aš nelaiminga! Zose, štai gyventi kaime
Su piemenims, žąsims! tu kojoms taip žirglioji,
Kaip vaikis, o akims nedailiai taip vadžioji,
Kaip gyvanašlė! Argi taip teta mokino!«
»Kas kaltas, teta! tarė Zosė nusiminus:
Teta ik šiol neleidai niekur man buvoti,
Tad mėgau būt su paukščiais ir vaikus nešioti;
Bet leisk, teta, pabūti sviete, o išvysi,
Kaip tarp žmonių pabuvus aš pasitaisysiu«.
»Ne, iš dviejų blogumų, tai geriau paukštyne,
Teta pasakė, nei tarp kaimiškų vaikinų.
Tik pamąstyk, kas lankos čia – nesisielosi:
Klebonas, kurs tik kalba poterius po nosia,
Ir dar pypkoriai! Tai man būta kavalierių!
Puikių nuo jų įgavus būtumei manierų.
Dabar tai bent ir pasirodyti kam tinka,
Puiki juk draugija į dvarą susirinko.
Dabar, žiūrėki, Zose, Grafas būti žada,
Išauklėtas tai ponas, giminė vaivadai,
Žiūrėk, būk mandagi«.
Garsai jau susilieja
Draugėn – žirgų, šaulių minios: »Jau grįžta jieji!«
Už rankos ėmus Zosę, vedas ją į salę,
Šauliai, matyti, eina jau iš kiemo galo,
Tačiau dar turi jie kitaip apsitaisyti,
Nenor, mat, kad medžioklės rūbuos pamatytų.
Pirmieji Tadas su Grafu čia jas užtinka.
Čia Telimena laikosi kaip šeimininkė:
Įėjusius užkalbino ir pasodino
Ir seserėčią su abiedviem supažino.
Pirmiausia Tadui, kaip artimą giminaitę;
Jam Zosė styptelėja, lenkias jis panaitei,
Norėdams kažką tarti, praveria net lūpas,
Bet, jos akis pamačius, pakitėjo ūpas,
Stovėjo nebylys, tik ėmė raust, baltėti,
Kas darės jo širdy, nestengė net atspėti.
Jis jautės nelaimingas – Zosę, mat, pažino,
Šviesius jos plaukus, ūgį, balsą atsiminęs!
Šįryt jis tą galvutę matė dar daržely,
Pažadino medžioti jį tas pat balselis.
Tik Voiskis Tadui sceną šią pakeist padėjo;
Pamatęs, kad nubalęs vos tik pastovėjo,
Jam patarė ilsėtis eit į kambariuką;
Bet Tadas kiek paėjęs vėliai atsisuko:
Į tetą žvalgos vis, į seserėčią jauną,
Prie krosnies stovi, bet atsakymo negauna.
O panai Telimenai baisiai nepatiko,
Kad Zosė Tadui gilų įspūdį paliko;
Ji visko nesuprato, su svečiais tad kalba,
Bet mąsto, kokią Tadui čia suteikt pagalbą.
Galop, suradus laiko, ji prie jo prieina:
Ar sveikas? Ko taip liūdnas? Ko taip atsimainęs.
Jam Zosę primena ir pradeda juokauti,
Tačiau negal iš Tado žodžio net išgauti.
Jis nieko nekalba, tik lūpas, kaktą rauko
Ir Telimenai gerą nuotaiką nutraukia.
Staiga tad veidas jos ir tonas pakitėjo
Ir žodžiais jau smarkiais kalbėt į jį pradėjo:
Išmetinėjimais jis tapo apipiltas.
Čionai pašoko Tadas, žodžių jos įgiltas;
Žvairai pažvelgęs, spiovęs, žodžio net netaręs,
Išbėgo, stūmęs kėdę, su trenksmu uždaręs
Duris. Bet, laimei, nemandagią šitą sceną
Gerai patėmijo viena tik Telimena.
Išbėgęs pro vartus, skubėjo jis į lauką,
Kaip lydeka, kai meškerę nutvėrus trauko;
Ji nardo, pliaukši iš piktumo, skausmo dūksta,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Zosė atsako Telimenai, kai ši barasi dėl jos kaimiškų manierų?
2. Kodėl Tadas pabėga iš salės ir kodėl tą patį vakarą vėl susitaiko su Telimena?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pamatęs Zosę, Tadas supranta, kad pirmojoje vakarienėje apsiriko dėl Telimenos, todėl tampa niūrus, o kai Telimena ima jį barti, išbėga trenkęs durimis. Girioje, vietoje, kuri vadinama „Svajonių Šventykla“, jis randa vienišą, liūdną Telimeną ir pajunta gailestį: sąžinė sako, kad ji nekalta dėl jo apsirikimo. Jiedu susitaiko, kol varpas pakviečia vakarienės. Tado jausmai stiprūs, bet nepastovūs.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.