Bet leisk, teta, pabūti sviete, o išvysi,
Kaip tarp žmonių pabuvus aš pasitaisysiu«.
»Ne, iš dviejų blogumų, tai geriau paukštyne,
Teta pasakė, nei tarp kaimiškų vaikinų.
Tik pamąstyk, kas lankos čia – nesisielosi:
Klebonas, kurs tik kalba poterius po nosia,
Ir dar pypkoriai! Tai man būta kavalierių!
Puikių nuo jų įgavus būtumei manierų.
Dabar tai bent ir pasirodyti kam tinka,
Puiki juk draugija į dvarą susirinko.
Dabar, žiūrėki, Zose, Grafas būti žada,
Išauklėtas tai ponas, giminė vaivadai,
Žiūrėk, būk mandagi«.
Garsai jau susilieja
Draugėn – žirgų, šaulių minios: »Jau grįžta jieji!«
Už rankos ėmus Zosę, vedas ją į salę,
Šauliai, matyti, eina jau iš kiemo galo,
Tačiau dar turi jie kitaip apsitaisyti,
Nenor, mat, kad medžioklės rūbuos pamatytų.
Pirmieji Tadas su Grafu čia jas užtinka.
Čia Telimena laikosi kaip šeimininkė:
Įėjusius užkalbino ir pasodino
Ir seserėčią su abiedviem supažino.
Pirmiausia Tadui, kaip artimą giminaitę;
Jam Zosė styptelėja, lenkias jis panaitei,
Norėdams kažką tarti, praveria net lūpas,
Bet, jos akis pamačius, pakitėjo ūpas,
Stovėjo nebylys, tik ėmė raust, baltėti,
Kas darės jo širdy, nestengė net atspėti.
Jis jautės nelaimingas – Zosę, mat, pažino,
Šviesius jos plaukus, ūgį, balsą atsiminęs!
Šįryt jis tą galvutę matė dar daržely,
Pažadino medžioti jį tas pat balselis.
Tik Voiskis Tadui sceną šią pakeist padėjo;
Pamatęs, kad nubalęs vos tik pastovėjo,
Jam patarė ilsėtis eit į kambariuką;
Bet Tadas kiek paėjęs vėliai atsisuko:
Į tetą žvalgos vis, į seserėčią jauną,
Prie krosnies stovi, bet atsakymo negauna.
O panai Telimenai baisiai nepatiko,
Kad Zosė Tadui gilų įspūdį paliko;
Ji visko nesuprato, su svečiais tad kalba,
Bet mąsto, kokią Tadui čia suteikt pagalbą.
Galop, suradus laiko, ji prie jo prieina:
Ar sveikas? Ko taip liūdnas? Ko taip atsimainęs.
Jam Zosę primena ir pradeda juokauti,
Tačiau negal iš Tado žodžio net išgauti.
Jis nieko nekalba, tik lūpas, kaktą rauko
Ir Telimenai gerą nuotaiką nutraukia.
Staiga tad veidas jos ir tonas pakitėjo
Ir žodžiais jau smarkiais kalbėt į jį pradėjo:
Išmetinėjimais jis tapo apipiltas.
Čionai pašoko Tadas, žodžių jos įgiltas;
Žvairai pažvelgęs, spiovęs, žodžio net netaręs,
Išbėgo, stūmęs kėdę, su trenksmu uždaręs
Duris. Bet, laimei, nemandagią šitą sceną
Gerai patėmijo viena tik Telimena.
Išbėgęs pro vartus, skubėjo jis į lauką,
Kaip lydeka, kai meškerę nutvėrus trauko;
Ji nardo, pliaukši iš piktumo, skausmo dūksta,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.