Ponas Tadas195-196 psl. · apie 5 min.
Penktoji knyga. Peštynės39% kūrinio
195 psl.

Čia Telimena laikosi kaip šeimininkė:

Įėjusius užkalbino ir pasodino

Ir seserėčią su abiedviem supažino.

Pirmiausia Tadui, kaip artimą giminaitę;

Jam Zosė styptelėja, lenkias jis panaitei,

Norėdams kažką tarti, praveria net lūpas,

Bet, jos akis pamačius, pakitėjo ūpas,

Stovėjo nebylys, tik ėmė raust, baltėti,

Kas darės jo širdy, nestengė net atspėti.

Jis jautės nelaimingas – Zosę, mat, pažino,

Šviesius jos plaukus, ūgį, balsą atsiminęs!

Šįryt jis tą galvutę matė dar daržely,

Pažadino medžioti jį tas pat balselis.

Tik Voiskis Tadui sceną šią pakeist padėjo;

Pamatęs, kad nubalęs vos tik pastovėjo,

Jam patarė ilsėtis eit į kambariuką;

Bet Tadas kiek paėjęs vėliai atsisuko:

Į tetą žvalgos vis, į seserėčią jauną,

Prie krosnies stovi, bet atsakymo negauna.

O panai Telimenai baisiai nepatiko,

196 psl.

Kad Zosė Tadui gilų įspūdį paliko;

Ji visko nesuprato, su svečiais tad kalba,

Bet mąsto, kokią Tadui čia suteikt pagalbą.

Galop, suradus laiko, ji prie jo prieina:

Ar sveikas? Ko taip liūdnas? Ko taip atsimainęs.

Jam Zosę primena ir pradeda juokauti,

Tačiau negal iš Tado žodžio net išgauti.

Jis nieko nekalba, tik lūpas, kaktą rauko

Ir Telimenai gerą nuotaiką nutraukia.

Staiga tad veidas jos ir tonas pakitėjo

Ir žodžiais jau smarkiais kalbėt į jį pradėjo:

Išmetinėjimais jis tapo apipiltas.

Čionai pašoko Tadas, žodžių jos įgiltas;

Žvairai pažvelgęs, spiovęs, žodžio net netaręs,

Išbėgo, stūmęs kėdę, su trenksmu uždaręs

Duris. Bet, laimei, nemandagią šitą sceną

Gerai patėmijo viena tik Telimena.

Išbėgęs pro vartus, skubėjo jis į lauką,

Kaip lydeka, kai meškerę nutvėrus trauko;

Ji nardo, pliaukši iš piktumo, skausmo dūksta,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas pabėga iš salės ir kodėl tą patį vakarą vėl susitaiko su Telimena?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pamatęs Zosę, Tadas supranta, kad pirmojoje vakarienėje apsiriko dėl Telimenos, todėl tampa niūrus, o kai Telimena ima jį barti, išbėga trenkęs durimis. Girioje, vietoje, kuri vadinama „Svajonių Šventykla“, jis randa vienišą, liūdną Telimeną ir pajunta gailestį: sąžinė sako, kad ji nekalta dėl jo apsirikimo. Jiedu susitaiko, kol varpas pakviečia vakarienės. Tado jausmai stiprūs, bet nepastovūs.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.