Ponas Tadas195-197 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės39% kūrinio
195 psl.

Čia Telimena laikosi kaip šeimininkė:

Įėjusius užkalbino ir pasodino

Ir seserėčią su abiedviem supažino.

Pirmiausia Tadui, kaip artimą giminaitę;

Jam Zosė styptelėja, lenkias jis panaitei,

Norėdams kažką tarti, praveria net lūpas,

Bet, jos akis pamačius, pakitėjo ūpas,

Stovėjo nebylys, tik ėmė raust, baltėti,

Kas darės jo širdy, nestengė net atspėti.

Jis jautės nelaimingas – Zosę, mat, pažino,

Šviesius jos plaukus, ūgį, balsą atsiminęs!

Šįryt jis tą galvutę matė dar daržely,

Pažadino medžioti jį tas pat balselis.

Tik Voiskis Tadui sceną šią pakeist padėjo;

Pamatęs, kad nubalęs vos tik pastovėjo,

Jam patarė ilsėtis eit į kambariuką;

Bet Tadas kiek paėjęs vėliai atsisuko:

Į tetą žvalgos vis, į seserėčią jauną,

Prie krosnies stovi, bet atsakymo negauna.

O panai Telimenai baisiai nepatiko,

196 psl.

Kad Zosė Tadui gilų įspūdį paliko;

Ji visko nesuprato, su svečiais tad kalba,

Bet mąsto, kokią Tadui čia suteikt pagalbą.

Galop, suradus laiko, ji prie jo prieina:

Ar sveikas? Ko taip liūdnas? Ko taip atsimainęs.

Jam Zosę primena ir pradeda juokauti,

Tačiau negal iš Tado žodžio net išgauti.

Jis nieko nekalba, tik lūpas, kaktą rauko

Ir Telimenai gerą nuotaiką nutraukia.

Staiga tad veidas jos ir tonas pakitėjo

Ir žodžiais jau smarkiais kalbėt į jį pradėjo:

Išmetinėjimais jis tapo apipiltas.

Čionai pašoko Tadas, žodžių jos įgiltas;

Žvairai pažvelgęs, spiovęs, žodžio net netaręs,

Išbėgo, stūmęs kėdę, su trenksmu uždaręs

Duris. Bet, laimei, nemandagią šitą sceną

Gerai patėmijo viena tik Telimena.

Išbėgęs pro vartus, skubėjo jis į lauką,

Kaip lydeka, kai meškerę nutvėrus trauko;

Ji nardo, pliaukši iš piktumo, skausmo dūksta,

197 psl.

Bet meškerė vis laiko, kol jėgų pritrūksta.

Taip Tadas neramumą paskandyt skubėjo

Ir per griovius, tvoras beprasmiai šokinėjo,

Be tikslo ir be kelio, kol atsidangino

Iš girios pakraščio į pačią jos tankynę.

Paskui gal tyčia, gal pataikė netikėtai

Į vietą, kur jo laime buvo pažymėta,

Kur meilė laišku vakar jį apdovanojo,

Tai žinoma »Svajonių Šventykla« ramioji.

Aplink pažvelgęs mąsto: argi ją ten rastų?

Taip, Telimena! ji vienužė sėdi, mąsto,

Kita nei vakar, rūbai šiandien salioniniai,

Ir sėdi ant akmens pati lyg akmeninė;

Delnais uždengus veidą; verksmo jis negirdi,

Bet jaučia, kad jai verksmas, skausmas spaudžia širdį.

Veltui norėjo Tadas kiek tvirtesnis būti;

Širdis jo plakė, gailestį prie jos pajuto.

Nors ilgai dar už medžio slėpdamos stovėjo,

Bet sąžinė tuo tarpu jam išmetinėjo:

»Kvailys! ar ji kalta, kad tai apsirikimas?«

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.