Kad Zosė Tadui gilų įspūdį paliko;
Ji visko nesuprato, su svečiais tad kalba,
Bet mąsto, kokią Tadui čia suteikt pagalbą.
Galop, suradus laiko, ji prie jo prieina:
Ar sveikas? Ko taip liūdnas? Ko taip atsimainęs.
Jam Zosę primena ir pradeda juokauti,
Tačiau negal iš Tado žodžio net išgauti.
Jis nieko nekalba, tik lūpas, kaktą rauko
Ir Telimenai gerą nuotaiką nutraukia.
Staiga tad veidas jos ir tonas pakitėjo
Ir žodžiais jau smarkiais kalbėt į jį pradėjo:
Išmetinėjimais jis tapo apipiltas.
Čionai pašoko Tadas, žodžių jos įgiltas;
Žvairai pažvelgęs, spiovęs, žodžio net netaręs,
Išbėgo, stūmęs kėdę, su trenksmu uždaręs
Duris. Bet, laimei, nemandagią šitą sceną
Gerai patėmijo viena tik Telimena.
Išbėgęs pro vartus, skubėjo jis į lauką,
Kaip lydeka, kai meškerę nutvėrus trauko;
Ji nardo, pliaukši iš piktumo, skausmo dūksta,
Bet meškerė vis laiko, kol jėgų pritrūksta.
Taip Tadas neramumą paskandyt skubėjo
Ir per griovius, tvoras beprasmiai šokinėjo,
Be tikslo ir be kelio, kol atsidangino
Iš girios pakraščio į pačią jos tankynę.
Paskui gal tyčia, gal pataikė netikėtai
Į vietą, kur jo laime buvo pažymėta,
Kur meilė laišku vakar jį apdovanojo,
Tai žinoma »Svajonių Šventykla« ramioji.
Aplink pažvelgęs mąsto: argi ją ten rastų?
Taip, Telimena! ji vienužė sėdi, mąsto,
Kita nei vakar, rūbai šiandien salioniniai,
Ir sėdi ant akmens pati lyg akmeninė;
Delnais uždengus veidą; verksmo jis negirdi,
Bet jaučia, kad jai verksmas, skausmas spaudžia širdį.
Veltui norėjo Tadas kiek tvirtesnis būti;
Širdis jo plakė, gailestį prie jos pajuto.
Nors ilgai dar už medžio slėpdamos stovėjo,
Bet sąžinė tuo tarpu jam išmetinėjo:
»Kvailys! ar ji kalta, kad tai apsirikimas?«
Ir, kai tik jis pro medį galvą rodyt ima,
Štai Telimena nuo akmens staiga jau kelias,
Kairėn, tiesėn bėgioja, šoka per upelį,
Plaukais paleistais, ant galvos rankas uždėjus,
Į girią bėga, puola, kelias, šokinėja
Ir, pagaliau parklupus, raitosi vejoje.
Iš jos judėjimų matyti, kad baisioje
Agonijoj: ji kojas, kaklą graibsto bailiai.
Pašokęs Tadas mano, kad jinai apkvailo
Ar baisią ligą turi. Bet visai kitokia
Ten buvo priežastis.
O matės ten aukštokas
Prie beržo skruzdėlynas. Darbštūs vabaliukai
Juodi be paliovos po žolę triūsė, sukos
Dėliai kokios naudos, sunku net pasakyti,
»Šventykloje Svajonių« ėmė jie lankytis.
Nuo sostininio kupsto ik krantų upelio
Numindžiojo žolėje jie eiles takelių.
Nelaimei, Telimena atsisėst pataikė
Ant tako, ir skruzdes jos kojinė sulaikė,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Tadas pabėga iš salės ir kodėl tą patį vakarą vėl susitaiko su Telimena?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pamatęs Zosę, Tadas supranta, kad pirmojoje vakarienėje apsiriko dėl Telimenos, todėl tampa niūrus, o kai Telimena ima jį barti, išbėga trenkęs durimis. Girioje, vietoje, kuri vadinama „Svajonių Šventykla“, jis randa vienišą, liūdną Telimeną ir pajunta gailestį: sąžinė sako, kad ji nekalta dėl jo apsirikimo. Jiedu susitaiko, kol varpas pakviečia vakarienės. Tado jausmai stiprūs, bet nepastovūs.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.