Ponas Tadas197-198 psl. · apie 5 min.
Penktoji knyga. Peštynės39% kūrinio
197 psl.

Bet meškerė vis laiko, kol jėgų pritrūksta.

Taip Tadas neramumą paskandyt skubėjo

Ir per griovius, tvoras beprasmiai šokinėjo,

Be tikslo ir be kelio, kol atsidangino

Iš girios pakraščio į pačią jos tankynę.

Paskui gal tyčia, gal pataikė netikėtai

Į vietą, kur jo laime buvo pažymėta,

Kur meilė laišku vakar jį apdovanojo,

Tai žinoma »Svajonių Šventykla« ramioji.

Aplink pažvelgęs mąsto: argi ją ten rastų?

Taip, Telimena! ji vienužė sėdi, mąsto,

Kita nei vakar, rūbai šiandien salioniniai,

Ir sėdi ant akmens pati lyg akmeninė;

Delnais uždengus veidą; verksmo jis negirdi,

Bet jaučia, kad jai verksmas, skausmas spaudžia širdį.

Veltui norėjo Tadas kiek tvirtesnis būti;

Širdis jo plakė, gailestį prie jos pajuto.

Nors ilgai dar už medžio slėpdamos stovėjo,

Bet sąžinė tuo tarpu jam išmetinėjo:

»Kvailys! ar ji kalta, kad tai apsirikimas?«

198 psl.

Ir, kai tik jis pro medį galvą rodyt ima,

Štai Telimena nuo akmens staiga jau kelias,

Kairėn, tiesėn bėgioja, šoka per upelį,

Plaukais paleistais, ant galvos rankas uždėjus,

Į girią bėga, puola, kelias, šokinėja

Ir, pagaliau parklupus, raitosi vejoje.

Iš jos judėjimų matyti, kad baisioje

Agonijoj: ji kojas, kaklą graibsto bailiai.

Pašokęs Tadas mano, kad jinai apkvailo

Ar baisią ligą turi. Bet visai kitokia

Ten buvo priežastis.

O matės ten aukštokas

Prie beržo skruzdėlynas. Darbštūs vabaliukai

Juodi be paliovos po žolę triūsė, sukos

Dėliai kokios naudos, sunku net pasakyti,

»Šventykloje Svajonių« ėmė jie lankytis.

Nuo sostininio kupsto ik krantų upelio

Numindžiojo žolėje jie eiles takelių.

Nelaimei, Telimena atsisėst pataikė

Ant tako, ir skruzdes jos kojinė sulaikė,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas pabėga iš salės ir kodėl tą patį vakarą vėl susitaiko su Telimena?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pamatęs Zosę, Tadas supranta, kad pirmojoje vakarienėje apsiriko dėl Telimenos, todėl tampa niūrus, o kai Telimena ima jį barti, išbėga trenkęs durimis. Girioje, vietoje, kuri vadinama „Svajonių Šventykla“, jis randa vienišą, liūdną Telimeną ir pajunta gailestį: sąžinė sako, kad ji nekalta dėl jo apsirikimo. Jiedu susitaiko, kol varpas pakviečia vakarienės. Tado jausmai stiprūs, bet nepastovūs.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.