Ponas Tadas197-199 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės40% kūrinio
197 psl.

Bet meškerė vis laiko, kol jėgų pritrūksta.

Taip Tadas neramumą paskandyt skubėjo

Ir per griovius, tvoras beprasmiai šokinėjo,

Be tikslo ir be kelio, kol atsidangino

Iš girios pakraščio į pačią jos tankynę.

Paskui gal tyčia, gal pataikė netikėtai

Į vietą, kur jo laime buvo pažymėta,

Kur meilė laišku vakar jį apdovanojo,

Tai žinoma »Svajonių Šventykla« ramioji.

Aplink pažvelgęs mąsto: argi ją ten rastų?

Taip, Telimena! ji vienužė sėdi, mąsto,

Kita nei vakar, rūbai šiandien salioniniai,

Ir sėdi ant akmens pati lyg akmeninė;

Delnais uždengus veidą; verksmo jis negirdi,

Bet jaučia, kad jai verksmas, skausmas spaudžia širdį.

Veltui norėjo Tadas kiek tvirtesnis būti;

Širdis jo plakė, gailestį prie jos pajuto.

Nors ilgai dar už medžio slėpdamos stovėjo,

Bet sąžinė tuo tarpu jam išmetinėjo:

»Kvailys! ar ji kalta, kad tai apsirikimas?«

198 psl.

Ir, kai tik jis pro medį galvą rodyt ima,

Štai Telimena nuo akmens staiga jau kelias,

Kairėn, tiesėn bėgioja, šoka per upelį,

Plaukais paleistais, ant galvos rankas uždėjus,

Į girią bėga, puola, kelias, šokinėja

Ir, pagaliau parklupus, raitosi vejoje.

Iš jos judėjimų matyti, kad baisioje

Agonijoj: ji kojas, kaklą graibsto bailiai.

Pašokęs Tadas mano, kad jinai apkvailo

Ar baisią ligą turi. Bet visai kitokia

Ten buvo priežastis.

O matės ten aukštokas

Prie beržo skruzdėlynas. Darbštūs vabaliukai

Juodi be paliovos po žolę triūsė, sukos

Dėliai kokios naudos, sunku net pasakyti,

»Šventykloje Svajonių« ėmė jie lankytis.

Nuo sostininio kupsto ik krantų upelio

Numindžiojo žolėje jie eiles takelių.

Nelaimei, Telimena atsisėst pataikė

Ant tako, ir skruzdes jos kojinė sulaikė,

199 psl.

Ir jos apspito kojas, ėmė kąst, landyti,

Ir Telimenai teko bėgti, jas kratyti,

Ir atsisėdus ant vejos jas rinkt pradėti.

Čia Tadas geraširdis ėmė jai padėti.

Suknelę valė, kojas jai apžiūrinėjo,

O lūpos Telimenos veidą palytėjo...

Pradėję taip bendraut už bloga jau nelaikė

Net ryto scenos ir širdingai susitaikė,

Ir nežinia, kaip ilgai jų kalba būt ėjus,

Jei Soplicovo varpas būt nesuskambėjęs. –

Tai ženklas vakarienei! eit namo jau laikas,

Ir ypač, kad lyg sekti juodu kažkas taikės:

Lyg šakos traška! ieško gal? susekt gal tyko?..

Tad Telimena tuoj plačiam darže pranyko,

O Tadas vieškelį pasiekt greičiau skubėjo.

Abiedviem gi sugrįžtantiems šiek tiek rūpėjo:

Mat, Telimenai rodės, kad pro krūmą kišos

Tas Kirminas vienuolis, galvą apsirišęs;

O Tadas aiškiai matęs, net akis pakėlęs,

Kai šmėkštelėjęs baltas ilgas ten šešėlis.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.