Kontušo atvartus lyg nejučiom patraukęs,
Įpylęs vyno, tarė: »Mes madoms pavyti,
Pradėjome vaikus tik sostinėj mokyti,
Ir nesiginčysiu – dabar jau mūs jaunieji
Daugiau iš knygų moka, nei pirmiau senieji.
Tačiau vis pastebiu, kad reikia jiems gvildenti
Ne knygų mokslą, bet kaip su žmonėms gyventi.
Kadais gyvenimo dvaruos bajorai mokės;
Ir aš esu išėjęs iš mokyklos tokios,
Vaivados, Podkomožio Tėvo, Geradėjo
(Ir Podkomožiui čia kelius jis palytėjo);
Elgimosi jis mokė ir dažnai net barė,
Bet neišleido tol, kol žmogumi padarė;
Tad atmintį jo branginu savuos namuose
Ir už jo vėlę Dievui kasdieną meldžiuosi.
Nors už kitus pas jį mažiau pasinaudojau
Ir grįžęs į namus pasilikau artojum,
Kada kiti labiau Vaivados pamatyti,
Suspėjo net aukštųjų laipsnių įsigyti,
Bet aš taip pat nuo jo, ko reikia man, pramokau
Ir savo namuose ik šiol neišsišokau
Prieš mandagumą, pagarbą. Tad aš neklysiu,
Jei mandagumą aukštu mokslu paskaitysiu.
Nelengvas mokslas tas, ne jis nesimatuoja
Tik šypsena ir linktelėjimu vikriuoju.
Toksai madinis mandangumas iš už jūrių
Ir jis senų bajoriškų žymių neturi;
Tą mandagumą tik kiekviens savaip pritaiko:
Tur mandagumo net ir tėvo meilė vaikui,
Ir vyro prie svečių žvilgsnys į savo žmoną,
Ir pono su tarnais – bet vis savitam skonyj;
Ilgai mokytis reikia, norint nepaklysti,
Išreikšti savo vietoj norint prietelystę.
Ir seniai ponai mokės; jie gerai žinojo,
Ko moko juos istorija šalies gyvoji,
O smulkiai bajorijai pareigos rūpėjo.
Todel bajoras mandagus būt sugebėjo,
Žinodamas, kad mulkiu nieks jo nevadina
Ir papročius pakeist todel jis nemėgino.
Dabar neklauski žmogaus, kokio jis gimimo,
Ką veikė, kaip gyveno? Laisvą įėjimą
Visur kiekvienas turi, jei tik nekenksmingas
Valstybei, jei tik būtų neperdaug vargingas.
Kaip pinigų kilmės nenorima ieškoti,
Taip ir žmonių kilmės nenorima žinoti!
Gana, kad turi laipsnį, nors ir mandagumo
Netur, bet gerbia juos, kaip žydai turtingumą«.
Teisėjas čia pažvelgė į svečius domingai;
Nes, nors kalbėjo jis labai rimtai, tvarkingai,
Žinojo, kad neramūs šių laikų jaunieji,
Kad vargina juos pasakojimai ilgieji;
Tačiau visi jo klausės ir rimtai tylėjo.
Teisėjas čia į Podkomožį pažiūrėjo,
Kuris jam pritarė, tačiau netrukdė kalbai,
Tik pritardamas jam dažnai lingavo galva.
Teisėjas, gerbdamas čia savąjį kaimyną,
Į savo ir į jo taures pripylė vyno,
Sakydams: »Mandagumą tenka pavadinti
Svarbiu, jei žmogus mokosi atminti
Kitų metus, jų nuopelnus ir prigimimą,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.