Paduoda puokštę Telimenai kambarinė,
O ta jomis mokytai galvą padabino;
Iš dešinės į kairę; gėlės tos pro tarpus
Šviesių plaukų mirgėjo, kaip rugiuos pro varpas!
Apsiaustas nuimta, nes jau dabint paliovė!
Čia baltąją suknelę Zosė užsimovė
Per galvą, rankoj laikė batisto skarelę,
Ir, rodės, būtų lelija balta daržely.
Aptvarkius jos rūbus, tuoj buvo įsakyta
Jai pereiti per kambarį dar kartą, kitą.
Čia Telimena akimis rimtai vadžioja,
Muštruoja seserėčią, aiksi ir sielojas,
Kol, Zosei styptelėjus, sako jau su baime:
»Aš nelaiminga! Zose, štai gyventi kaime
Su piemenims, žąsims! tu kojoms taip žirglioji,
Kaip vaikis, o akims nedailiai taip vadžioji,
Kaip gyvanašlė! Argi taip teta mokino!«
»Kas kaltas, teta! tarė Zosė nusiminus:
Teta ik šiol neleidai niekur man buvoti,
Tad mėgau būt su paukščiais ir vaikus nešioti;
Bet leisk, teta, pabūti sviete, o išvysi,
Kaip tarp žmonių pabuvus aš pasitaisysiu«.
»Ne, iš dviejų blogumų, tai geriau paukštyne,
Teta pasakė, nei tarp kaimiškų vaikinų.
Tik pamąstyk, kas lankos čia – nesisielosi:
Klebonas, kurs tik kalba poterius po nosia,
Ir dar pypkoriai! Tai man būta kavalierių!
Puikių nuo jų įgavus būtumei manierų.
Dabar tai bent ir pasirodyti kam tinka,
Puiki juk draugija į dvarą susirinko.
Dabar, žiūrėki, Zose, Grafas būti žada,
Išauklėtas tai ponas, giminė vaivadai,
Žiūrėk, būk mandagi«.
Garsai jau susilieja
Draugėn – žirgų, šaulių minios: »Jau grįžta jieji!«
Už rankos ėmus Zosę, vedas ją į salę,
Šauliai, matyti, eina jau iš kiemo galo,
Tačiau dar turi jie kitaip apsitaisyti,
Nenor, mat, kad medžioklės rūbuos pamatytų.
Pirmieji Tadas su Grafu čia jas užtinka.
Čia Telimena laikosi kaip šeimininkė:
Įėjusius užkalbino ir pasodino
Ir seserėčią su abiedviem supažino.
Pirmiausia Tadui, kaip artimą giminaitę;
Jam Zosė styptelėja, lenkias jis panaitei,
Norėdams kažką tarti, praveria net lūpas,
Bet, jos akis pamačius, pakitėjo ūpas,
Stovėjo nebylys, tik ėmė raust, baltėti,
Kas darės jo širdy, nestengė net atspėti.
Jis jautės nelaimingas – Zosę, mat, pažino,
Šviesius jos plaukus, ūgį, balsą atsiminęs!
Šįryt jis tą galvutę matė dar daržely,
Pažadino medžioti jį tas pat balselis.
Tik Voiskis Tadui sceną šią pakeist padėjo;
Pamatęs, kad nubalęs vos tik pastovėjo,
Jam patarė ilsėtis eit į kambariuką;
Bet Tadas kiek paėjęs vėliai atsisuko:
Į tetą žvalgos vis, į seserėčią jauną,
Prie krosnies stovi, bet atsakymo negauna.
O panai Telimenai baisiai nepatiko,
Kad Zosė Tadui gilų įspūdį paliko;
Ji visko nesuprato, su svečiais tad kalba,
Bet mąsto, kokią Tadui čia suteikt pagalbą.
Galop, suradus laiko, ji prie jo prieina:
Ar sveikas? Ko taip liūdnas? Ko taip atsimainęs.
Jam Zosę primena ir pradeda juokauti,
Tačiau negal iš Tado žodžio net išgauti.
Jis nieko nekalba, tik lūpas, kaktą rauko
Ir Telimenai gerą nuotaiką nutraukia.
Staiga tad veidas jos ir tonas pakitėjo
Ir žodžiais jau smarkiais kalbėt į jį pradėjo:
Išmetinėjimais jis tapo apipiltas.
Čionai pašoko Tadas, žodžių jos įgiltas;
Žvairai pažvelgęs, spiovęs, žodžio net netaręs,
Išbėgo, stūmęs kėdę, su trenksmu uždaręs
Duris. Bet, laimei, nemandagią šitą sceną
Gerai patėmijo viena tik Telimena.
Išbėgęs pro vartus, skubėjo jis į lauką,
Kaip lydeka, kai meškerę nutvėrus trauko;
Ji nardo, pliaukši iš piktumo, skausmo dūksta,
Bet meškerė vis laiko, kol jėgų pritrūksta.
Taip Tadas neramumą paskandyt skubėjo
Ir per griovius, tvoras beprasmiai šokinėjo,
Be tikslo ir be kelio, kol atsidangino
Iš girios pakraščio į pačią jos tankynę.
Paskui gal tyčia, gal pataikė netikėtai
Į vietą, kur jo laime buvo pažymėta,
Kur meilė laišku vakar jį apdovanojo,
Tai žinoma »Svajonių Šventykla« ramioji.
Aplink pažvelgęs mąsto: argi ją ten rastų?
Taip, Telimena! ji vienužė sėdi, mąsto,
Kita nei vakar, rūbai šiandien salioniniai,
Ir sėdi ant akmens pati lyg akmeninė;
Delnais uždengus veidą; verksmo jis negirdi,
Bet jaučia, kad jai verksmas, skausmas spaudžia širdį.
Veltui norėjo Tadas kiek tvirtesnis būti;
Širdis jo plakė, gailestį prie jos pajuto.
Nors ilgai dar už medžio slėpdamos stovėjo,
Bet sąžinė tuo tarpu jam išmetinėjo:
»Kvailys! ar ji kalta, kad tai apsirikimas?«
Ir, kai tik jis pro medį galvą rodyt ima,
Štai Telimena nuo akmens staiga jau kelias,
Kairėn, tiesėn bėgioja, šoka per upelį,
Plaukais paleistais, ant galvos rankas uždėjus,
Į girią bėga, puola, kelias, šokinėja
Ir, pagaliau parklupus, raitosi vejoje.
Iš jos judėjimų matyti, kad baisioje
Agonijoj: ji kojas, kaklą graibsto bailiai.
Pašokęs Tadas mano, kad jinai apkvailo
Ar baisią ligą turi. Bet visai kitokia
Ten buvo priežastis.
O matės ten aukštokas
Prie beržo skruzdėlynas. Darbštūs vabaliukai
Juodi be paliovos po žolę triūsė, sukos
Dėliai kokios naudos, sunku net pasakyti,
»Šventykloje Svajonių« ėmė jie lankytis.
Nuo sostininio kupsto ik krantų upelio
Numindžiojo žolėje jie eiles takelių.
Nelaimei, Telimena atsisėst pataikė
Ant tako, ir skruzdes jos kojinė sulaikė,
Ir jos apspito kojas, ėmė kąst, landyti,
Ir Telimenai teko bėgti, jas kratyti,
Ir atsisėdus ant vejos jas rinkt pradėti.
Čia Tadas geraširdis ėmė jai padėti.
Suknelę valė, kojas jai apžiūrinėjo,
O lūpos Telimenos veidą palytėjo...
Pradėję taip bendraut už bloga jau nelaikė
Net ryto scenos ir širdingai susitaikė,
Ir nežinia, kaip ilgai jų kalba būt ėjus,
Jei Soplicovo varpas būt nesuskambėjęs. –
Tai ženklas vakarienei! eit namo jau laikas,
Ir ypač, kad lyg sekti juodu kažkas taikės:
Lyg šakos traška! ieško gal? susekt gal tyko?..
Tad Telimena tuoj plačiam darže pranyko,
O Tadas vieškelį pasiekt greičiau skubėjo.
Abiedviem gi sugrįžtantiems šiek tiek rūpėjo:
Mat, Telimenai rodės, kad pro krūmą kišos
Tas Kirminas vienuolis, galvą apsirišęs;
O Tadas aiškiai matęs, net akis pakėlęs,
Kai šmėkštelėjęs baltas ilgas ten šešėlis.
Kas buvo, nežinojo, bet širdyje jautė,
Kad Grafas jais galėjęs susiįdomauti.
Pily vakarieniauta. Nežiūrint Teisėjo
Įsakymų, Protazas nieko nežiūrėjo,
Dar ponams esant girioj, jis pilin šturmavo,
Net bufetą ten, anot jo, intromitavo.
Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
Mat, jo del amžiaus, vardo, niekas neaplenkia,
Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias:
Vienuolio trūko, tad į vietą Bernardino
Podkomožienę šeimininkas pasodino,
Ir, gerbdams papročius senuosius, pats Teisėjas
Žegnojo stalą ir maldelę sukalbėjo.
Visi susėdo; jau degtinę gėrė vyrai
Ir baltytų šaltainių greitai skonį tyrė.
Paskui vėžiai, vištìena ėjo ir šparagai,
O skonį taisė vis vengrinis ir malaga.
Visi tik valgo, geria, bet drauge ir tyli.
Nuo tol, kai mūrai šios pilies yra iškilę,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Zosė atsako Telimenai, kai ši barasi dėl jos kaimiškų manierų?
2. Kodėl Tadas pabėga iš salės ir kodėl tą patį vakarą vėl susitaiko su Telimena?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pamatęs Zosę, Tadas supranta, kad pirmojoje vakarienėje apsiriko dėl Telimenos, todėl tampa niūrus, o kai Telimena ima jį barti, išbėga trenkęs durimis. Girioje, vietoje, kuri vadinama „Svajonių Šventykla“, jis randa vienišą, liūdną Telimeną ir pajunta gailestį: sąžinė sako, kad ji nekalta dėl jo apsirikimo. Jiedu susitaiko, kol varpas pakviečia vakarienės. Tado jausmai stiprūs, bet nepastovūs.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.