Bet meškerė vis laiko, kol jėgų pritrūksta.
Taip Tadas neramumą paskandyt skubėjo
Ir per griovius, tvoras beprasmiai šokinėjo,
Be tikslo ir be kelio, kol atsidangino
Iš girios pakraščio į pačią jos tankynę.
Paskui gal tyčia, gal pataikė netikėtai
Į vietą, kur jo laime buvo pažymėta,
Kur meilė laišku vakar jį apdovanojo,
Tai žinoma »Svajonių Šventykla« ramioji.
Aplink pažvelgęs mąsto: argi ją ten rastų?
Taip, Telimena! ji vienužė sėdi, mąsto,
Kita nei vakar, rūbai šiandien salioniniai,
Ir sėdi ant akmens pati lyg akmeninė;
Delnais uždengus veidą; verksmo jis negirdi,
Bet jaučia, kad jai verksmas, skausmas spaudžia širdį.
Veltui norėjo Tadas kiek tvirtesnis būti;
Širdis jo plakė, gailestį prie jos pajuto.
Nors ilgai dar už medžio slėpdamos stovėjo,
Bet sąžinė tuo tarpu jam išmetinėjo:
»Kvailys! ar ji kalta, kad tai apsirikimas?«
Ir, kai tik jis pro medį galvą rodyt ima,
Štai Telimena nuo akmens staiga jau kelias,
Kairėn, tiesėn bėgioja, šoka per upelį,
Plaukais paleistais, ant galvos rankas uždėjus,
Į girią bėga, puola, kelias, šokinėja
Ir, pagaliau parklupus, raitosi vejoje.
Iš jos judėjimų matyti, kad baisioje
Agonijoj: ji kojas, kaklą graibsto bailiai.
Pašokęs Tadas mano, kad jinai apkvailo
Ar baisią ligą turi. Bet visai kitokia
Ten buvo priežastis.
O matės ten aukštokas
Prie beržo skruzdėlynas. Darbštūs vabaliukai
Juodi be paliovos po žolę triūsė, sukos
Dėliai kokios naudos, sunku net pasakyti,
»Šventykloje Svajonių« ėmė jie lankytis.
Nuo sostininio kupsto ik krantų upelio
Numindžiojo žolėje jie eiles takelių.
Nelaimei, Telimena atsisėst pataikė
Ant tako, ir skruzdes jos kojinė sulaikė,
Ir jos apspito kojas, ėmė kąst, landyti,
Ir Telimenai teko bėgti, jas kratyti,
Ir atsisėdus ant vejos jas rinkt pradėti.
Čia Tadas geraširdis ėmė jai padėti.
Suknelę valė, kojas jai apžiūrinėjo,
O lūpos Telimenos veidą palytėjo...
Pradėję taip bendraut už bloga jau nelaikė
Net ryto scenos ir širdingai susitaikė,
Ir nežinia, kaip ilgai jų kalba būt ėjus,
Jei Soplicovo varpas būt nesuskambėjęs. –
Tai ženklas vakarienei! eit namo jau laikas,
Ir ypač, kad lyg sekti juodu kažkas taikės:
Lyg šakos traška! ieško gal? susekt gal tyko?..
Tad Telimena tuoj plačiam darže pranyko,
O Tadas vieškelį pasiekt greičiau skubėjo.
Abiedviem gi sugrįžtantiems šiek tiek rūpėjo:
Mat, Telimenai rodės, kad pro krūmą kišos
Tas Kirminas vienuolis, galvą apsirišęs;
O Tadas aiškiai matęs, net akis pakėlęs,
Kai šmėkštelėjęs baltas ilgas ten šešėlis.
Kas buvo, nežinojo, bet širdyje jautė,
Kad Grafas jais galėjęs susiįdomauti.
Pily vakarieniauta. Nežiūrint Teisėjo
Įsakymų, Protazas nieko nežiūrėjo,
Dar ponams esant girioj, jis pilin šturmavo,
Net bufetą ten, anot jo, intromitavo.
Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
Mat, jo del amžiaus, vardo, niekas neaplenkia,
Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias:
Vienuolio trūko, tad į vietą Bernardino
Podkomožienę šeimininkas pasodino,
Ir, gerbdams papročius senuosius, pats Teisėjas
Žegnojo stalą ir maldelę sukalbėjo.
Visi susėdo; jau degtinę gėrė vyrai
Ir baltytų šaltainių greitai skonį tyrė.
Paskui vėžiai, vištìena ėjo ir šparagai,
O skonį taisė vis vengrinis ir malaga.
Visi tik valgo, geria, bet drauge ir tyli.
Nuo tol, kai mūrai šios pilies yra iškilę,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Tadas pabėga iš salės ir kodėl tą patį vakarą vėl susitaiko su Telimena?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pamatęs Zosę, Tadas supranta, kad pirmojoje vakarienėje apsiriko dėl Telimenos, todėl tampa niūrus, o kai Telimena ima jį barti, išbėga trenkęs durimis. Girioje, vietoje, kuri vadinama „Svajonių Šventykla“, jis randa vienišą, liūdną Telimeną ir pajunta gailestį: sąžinė sako, kad ji nekalta dėl jo apsirikimo. Jiedu susitaiko, kol varpas pakviečia vakarienės. Tado jausmai stiprūs, bet nepastovūs.
2. Kodėl vakarienė pilyje po meškos medžioklės tokia niūri ir kas tą vakarą pakeičia Tado jausmus Telimenai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Medžiotojams gėda, kad mešką pribaigė ne jie, o lyg Pilypas iš kanapių išlindęs vienuolis, o Asesorius ir Rejentas dar graužiasi dėl pabėgusio katino. Grafas, norėdamas supykdyti Telimeną, meilinasi Zosei, o Telimena blaškosi tarp jo ir Tado. Tadas, žiūrėdamas į Telimeną iš arti, pastebi, kad jos veidas dažytas, trūksta dantų, kakta raukšlėta. Jis supranta, kad meilės nebėra, ir gėdijasi taip tyrinėti mylimąją, bet „širdis notacijų negirdi“. Dar labiau jį gelia pavydas, kai Zosė su Grafu linksmai šnekasi apie sceną darže.
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.