Ponas Tadas198-200 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės40% kūrinio
198 psl.

Ir, kai tik jis pro medį galvą rodyt ima,

Štai Telimena nuo akmens staiga jau kelias,

Kairėn, tiesėn bėgioja, šoka per upelį,

Plaukais paleistais, ant galvos rankas uždėjus,

Į girią bėga, puola, kelias, šokinėja

Ir, pagaliau parklupus, raitosi vejoje.

Iš jos judėjimų matyti, kad baisioje

Agonijoj: ji kojas, kaklą graibsto bailiai.

Pašokęs Tadas mano, kad jinai apkvailo

Ar baisią ligą turi. Bet visai kitokia

Ten buvo priežastis.

O matės ten aukštokas

Prie beržo skruzdėlynas. Darbštūs vabaliukai

Juodi be paliovos po žolę triūsė, sukos

Dėliai kokios naudos, sunku net pasakyti,

»Šventykloje Svajonių« ėmė jie lankytis.

Nuo sostininio kupsto ik krantų upelio

Numindžiojo žolėje jie eiles takelių.

Nelaimei, Telimena atsisėst pataikė

Ant tako, ir skruzdes jos kojinė sulaikė,

199 psl.

Ir jos apspito kojas, ėmė kąst, landyti,

Ir Telimenai teko bėgti, jas kratyti,

Ir atsisėdus ant vejos jas rinkt pradėti.

Čia Tadas geraširdis ėmė jai padėti.

Suknelę valė, kojas jai apžiūrinėjo,

O lūpos Telimenos veidą palytėjo...

Pradėję taip bendraut už bloga jau nelaikė

Net ryto scenos ir širdingai susitaikė,

Ir nežinia, kaip ilgai jų kalba būt ėjus,

Jei Soplicovo varpas būt nesuskambėjęs. –

Tai ženklas vakarienei! eit namo jau laikas,

Ir ypač, kad lyg sekti juodu kažkas taikės:

Lyg šakos traška! ieško gal? susekt gal tyko?..

Tad Telimena tuoj plačiam darže pranyko,

O Tadas vieškelį pasiekt greičiau skubėjo.

Abiedviem gi sugrįžtantiems šiek tiek rūpėjo:

Mat, Telimenai rodės, kad pro krūmą kišos

Tas Kirminas vienuolis, galvą apsirišęs;

O Tadas aiškiai matęs, net akis pakėlęs,

Kai šmėkštelėjęs baltas ilgas ten šešėlis.

200 psl.

Kas buvo, nežinojo, bet širdyje jautė,

Kad Grafas jais galėjęs susiįdomauti.

Pily vakarieniauta. Nežiūrint Teisėjo

Įsakymų, Protazas nieko nežiūrėjo,

Dar ponams esant girioj, jis pilin šturmavo,

Net bufetą ten, anot jo, intromitavo.

Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,

Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;

Mat, jo del amžiaus, vardo, niekas neaplenkia,

Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias:

Vienuolio trūko, tad į vietą Bernardino

Podkomožienę šeimininkas pasodino,

Ir, gerbdams papročius senuosius, pats Teisėjas

Žegnojo stalą ir maldelę sukalbėjo.

Visi susėdo; jau degtinę gėrė vyrai

Ir baltytų šaltainių greitai skonį tyrė.

Paskui vėžiai, vištìena ėjo ir šparagai,

O skonį taisė vis vengrinis ir malaga.

Visi tik valgo, geria, bet drauge ir tyli.

Nuo tol, kai mūrai šios pilies yra iškilę,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.