Ir, kai tik jis pro medį galvą rodyt ima,
Štai Telimena nuo akmens staiga jau kelias,
Kairėn, tiesėn bėgioja, šoka per upelį,
Plaukais paleistais, ant galvos rankas uždėjus,
Į girią bėga, puola, kelias, šokinėja
Ir, pagaliau parklupus, raitosi vejoje.
Iš jos judėjimų matyti, kad baisioje
Agonijoj: ji kojas, kaklą graibsto bailiai.
Pašokęs Tadas mano, kad jinai apkvailo
Ar baisią ligą turi. Bet visai kitokia
Ten buvo priežastis.
O matės ten aukštokas
Prie beržo skruzdėlynas. Darbštūs vabaliukai
Juodi be paliovos po žolę triūsė, sukos
Dėliai kokios naudos, sunku net pasakyti,
»Šventykloje Svajonių« ėmė jie lankytis.
Nuo sostininio kupsto ik krantų upelio
Numindžiojo žolėje jie eiles takelių.
Nelaimei, Telimena atsisėst pataikė
Ant tako, ir skruzdes jos kojinė sulaikė,
Ir jos apspito kojas, ėmė kąst, landyti,
Ir Telimenai teko bėgti, jas kratyti,
Ir atsisėdus ant vejos jas rinkt pradėti.
Čia Tadas geraširdis ėmė jai padėti.
Suknelę valė, kojas jai apžiūrinėjo,
O lūpos Telimenos veidą palytėjo...
Pradėję taip bendraut už bloga jau nelaikė
Net ryto scenos ir širdingai susitaikė,
Ir nežinia, kaip ilgai jų kalba būt ėjus,
Jei Soplicovo varpas būt nesuskambėjęs. –
Tai ženklas vakarienei! eit namo jau laikas,
Ir ypač, kad lyg sekti juodu kažkas taikės:
Lyg šakos traška! ieško gal? susekt gal tyko?..
Tad Telimena tuoj plačiam darže pranyko,
O Tadas vieškelį pasiekt greičiau skubėjo.
Abiedviem gi sugrįžtantiems šiek tiek rūpėjo:
Mat, Telimenai rodės, kad pro krūmą kišos
Tas Kirminas vienuolis, galvą apsirišęs;
O Tadas aiškiai matęs, net akis pakėlęs,
Kai šmėkštelėjęs baltas ilgas ten šešėlis.
Kas buvo, nežinojo, bet širdyje jautė,
Kad Grafas jais galėjęs susiįdomauti.
Pily vakarieniauta. Nežiūrint Teisėjo
Įsakymų, Protazas nieko nežiūrėjo,
Dar ponams esant girioj, jis pilin šturmavo,
Net bufetą ten, anot jo, intromitavo.
Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
Mat, jo del amžiaus, vardo, niekas neaplenkia,
Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias:
Vienuolio trūko, tad į vietą Bernardino
Podkomožienę šeimininkas pasodino,
Ir, gerbdams papročius senuosius, pats Teisėjas
Žegnojo stalą ir maldelę sukalbėjo.
Visi susėdo; jau degtinę gėrė vyrai
Ir baltytų šaltainių greitai skonį tyrė.
Paskui vėžiai, vištìena ėjo ir šparagai,
O skonį taisė vis vengrinis ir malaga.
Visi tik valgo, geria, bet drauge ir tyli.
Nuo tol, kai mūrai šios pilies yra iškilę,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.