Ponas Tadas199-201 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės40% kūrinio
199 psl.

Ir jos apspito kojas, ėmė kąst, landyti,

Ir Telimenai teko bėgti, jas kratyti,

Ir atsisėdus ant vejos jas rinkt pradėti.

Čia Tadas geraširdis ėmė jai padėti.

Suknelę valė, kojas jai apžiūrinėjo,

O lūpos Telimenos veidą palytėjo...

Pradėję taip bendraut už bloga jau nelaikė

Net ryto scenos ir širdingai susitaikė,

Ir nežinia, kaip ilgai jų kalba būt ėjus,

Jei Soplicovo varpas būt nesuskambėjęs. –

Tai ženklas vakarienei! eit namo jau laikas,

Ir ypač, kad lyg sekti juodu kažkas taikės:

Lyg šakos traška! ieško gal? susekt gal tyko?..

Tad Telimena tuoj plačiam darže pranyko,

O Tadas vieškelį pasiekt greičiau skubėjo.

Abiedviem gi sugrįžtantiems šiek tiek rūpėjo:

Mat, Telimenai rodės, kad pro krūmą kišos

Tas Kirminas vienuolis, galvą apsirišęs;

O Tadas aiškiai matęs, net akis pakėlęs,

Kai šmėkštelėjęs baltas ilgas ten šešėlis.

200 psl.

Kas buvo, nežinojo, bet širdyje jautė,

Kad Grafas jais galėjęs susiįdomauti.

Pily vakarieniauta. Nežiūrint Teisėjo

Įsakymų, Protazas nieko nežiūrėjo,

Dar ponams esant girioj, jis pilin šturmavo,

Net bufetą ten, anot jo, intromitavo.

Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,

Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;

Mat, jo del amžiaus, vardo, niekas neaplenkia,

Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias:

Vienuolio trūko, tad į vietą Bernardino

Podkomožienę šeimininkas pasodino,

Ir, gerbdams papročius senuosius, pats Teisėjas

Žegnojo stalą ir maldelę sukalbėjo.

Visi susėdo; jau degtinę gėrė vyrai

Ir baltytų šaltainių greitai skonį tyrė.

Paskui vėžiai, vištìena ėjo ir šparagai,

O skonį taisė vis vengrinis ir malaga.

Visi tik valgo, geria, bet drauge ir tyli.

Nuo tol, kai mūrai šios pilies yra iškilę,

201 psl.

Kuriuos bajorų vaišindavos plačios minios,

Kur vivatais skambėdavo anos gadynės,

Nebuvo niekados dar vakarienės tokios;

Tik, kai sučerška lėkštės, kamščiai kai iššoka,

Atsimuša jų garsas ir skliautuos prabyla;

Tarytum, čia pikta dvasia padarė tylą.

Daug buvo priežasčių tylėt. Šauliai sugrįžo

Gana kalbingi, bet dabar visai ištižo;

Nes, kai atvėsę pagalvojo jau domingai,

Pamatė, kad medžioklę baigė negarbingai.

Ir Dievas žino, kaip vienuolis tas pritapo,

Išlindęs tik, kaip tas Pilypas iš kanapių,

Visus už niek paliko. Gėda be pavydo!

Na, ką dabar sakys Ašmenoje ir Lydoj?

Tos apskritys nuo amžių juos aplenkti stengės

Medžioklėj. Atsakyt tam klausimui tad rengės.

Asesorius ir Rejentas tur blogą ūpą

Del to, kad ypač šiandien šunes jų suklupo.

Akyse dar jiems stovi katins greitakojis,

Kurs uodega pas girią iš šunų tyčiojas,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas pabėga iš salės ir kodėl tą patį vakarą vėl susitaiko su Telimena?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pamatęs Zosę, Tadas supranta, kad pirmojoje vakarienėje apsiriko dėl Telimenos, todėl tampa niūrus, o kai Telimena ima jį barti, išbėga trenkęs durimis. Girioje, vietoje, kuri vadinama „Svajonių Šventykla“, jis randa vienišą, liūdną Telimeną ir pajunta gailestį: sąžinė sako, kad ji nekalta dėl jo apsirikimo. Jiedu susitaiko, kol varpas pakviečia vakarienės. Tado jausmai stiprūs, bet nepastovūs.

2. Kodėl vakarienė pilyje po meškos medžioklės tokia niūri ir kas tą vakarą pakeičia Tado jausmus Telimenai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Medžiotojams gėda, kad mešką pribaigė ne jie, o lyg Pilypas iš kanapių išlindęs vienuolis, o Asesorius ir Rejentas dar graužiasi dėl pabėgusio katino. Grafas, norėdamas supykdyti Telimeną, meilinasi Zosei, o Telimena blaškosi tarp jo ir Tado. Tadas, žiūrėdamas į Telimeną iš arti, pastebi, kad jos veidas dažytas, trūksta dantų, kakta raukšlėta. Jis supranta, kad meilės nebėra, ir gėdijasi taip tyrinėti mylimąją, bet „širdis notacijų negirdi“. Dar labiau jį gelia pavydas, kai Zosė su Grafu linksmai šnekasi apie sceną darže.

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.