Kas buvo, nežinojo, bet širdyje jautė,
Kad Grafas jais galėjęs susiįdomauti.
Pily vakarieniauta. Nežiūrint Teisėjo
Įsakymų, Protazas nieko nežiūrėjo,
Dar ponams esant girioj, jis pilin šturmavo,
Net bufetą ten, anot jo, intromitavo.
Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
Mat, jo del amžiaus, vardo, niekas neaplenkia,
Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias:
Vienuolio trūko, tad į vietą Bernardino
Podkomožienę šeimininkas pasodino,
Ir, gerbdams papročius senuosius, pats Teisėjas
Žegnojo stalą ir maldelę sukalbėjo.
Visi susėdo; jau degtinę gėrė vyrai
Ir baltytų šaltainių greitai skonį tyrė.
Paskui vėžiai, vištìena ėjo ir šparagai,
O skonį taisė vis vengrinis ir malaga.
Visi tik valgo, geria, bet drauge ir tyli.
Nuo tol, kai mūrai šios pilies yra iškilę,
Kuriuos bajorų vaišindavos plačios minios,
Kur vivatais skambėdavo anos gadynės,
Nebuvo niekados dar vakarienės tokios;
Tik, kai sučerška lėkštės, kamščiai kai iššoka,
Atsimuša jų garsas ir skliautuos prabyla;
Tarytum, čia pikta dvasia padarė tylą.
Daug buvo priežasčių tylėt. Šauliai sugrįžo
Gana kalbingi, bet dabar visai ištižo;
Nes, kai atvėsę pagalvojo jau domingai,
Pamatė, kad medžioklę baigė negarbingai.
Ir Dievas žino, kaip vienuolis tas pritapo,
Išlindęs tik, kaip tas Pilypas iš kanapių,
Visus už niek paliko. Gėda be pavydo!
Na, ką dabar sakys Ašmenoje ir Lydoj?
Tos apskritys nuo amžių juos aplenkti stengės
Medžioklėj. Atsakyt tam klausimui tad rengės.
Asesorius ir Rejentas tur blogą ūpą
Del to, kad ypač šiandien šunes jų suklupo.
Akyse dar jiems stovi katins greitakojis,
Kurs uodega pas girią iš šunų tyčiojas,
Ta uodega net juodviem, rodos, širdis plaka.
Tad sėdi nusiminę, žodžio net nesako.
Asesorius, be visa to, dar nerimavo,
Nes matė Telimeną tarp rivalių savo.
Į Tadą Telimena žvelgs tik atsigrįžus,
Ir vėl nusisuka sumišusi, ištyžus;
Nesmagų Grafą stengės kartais nuraminti,
Prakalbinti, dienos šios nuotykius priminti,
Nes Grafas, baisiai rūgščią kaukę užsidėjęs
(Del to, kaip Tadas manė, kad žvalgybą ėjo),
Klausydams Telimenos dar labiau didžiavos,
Tik kaktą raukė ir kitu kuo įdomavos;
Paskui prie Zosės slenkas, jai lėkštes paduoda,
Stiklelį pripila ir meiliai kalbas juodu,
Komplimentus jai sako, linksi, šypsos dailiai,
Akis pavarto kartais, atsidūsta gailiai.
Matyt, kad meilinosi vien del įvairumo,
Arba, tikriau, tik Telimenos vien piktumui;
Nes blykstelia akims, nors, rodos, ir nemąsto,
Tik, tarsi, Telimeną nor žvilgsniu įkąsti.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.