Ponas Tadas201-203 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės40% kūrinio
201 psl.

Kuriuos bajorų vaišindavos plačios minios,

Kur vivatais skambėdavo anos gadynės,

Nebuvo niekados dar vakarienės tokios;

Tik, kai sučerška lėkštės, kamščiai kai iššoka,

Atsimuša jų garsas ir skliautuos prabyla;

Tarytum, čia pikta dvasia padarė tylą.

Daug buvo priežasčių tylėt. Šauliai sugrįžo

Gana kalbingi, bet dabar visai ištižo;

Nes, kai atvėsę pagalvojo jau domingai,

Pamatė, kad medžioklę baigė negarbingai.

Ir Dievas žino, kaip vienuolis tas pritapo,

Išlindęs tik, kaip tas Pilypas iš kanapių,

Visus už niek paliko. Gėda be pavydo!

Na, ką dabar sakys Ašmenoje ir Lydoj?

Tos apskritys nuo amžių juos aplenkti stengės

Medžioklėj. Atsakyt tam klausimui tad rengės.

Asesorius ir Rejentas tur blogą ūpą

Del to, kad ypač šiandien šunes jų suklupo.

Akyse dar jiems stovi katins greitakojis,

Kurs uodega pas girią iš šunų tyčiojas,

202 psl.

Ta uodega net juodviem, rodos, širdis plaka.

Tad sėdi nusiminę, žodžio net nesako.

Asesorius, be visa to, dar nerimavo,

Nes matė Telimeną tarp rivalių savo.

Į Tadą Telimena žvelgs tik atsigrįžus,

Ir vėl nusisuka sumišusi, ištyžus;

Nesmagų Grafą stengės kartais nuraminti,

Prakalbinti, dienos šios nuotykius priminti,

Nes Grafas, baisiai rūgščią kaukę užsidėjęs

(Del to, kaip Tadas manė, kad žvalgybą ėjo),

Klausydams Telimenos dar labiau didžiavos,

Tik kaktą raukė ir kitu kuo įdomavos;

Paskui prie Zosės slenkas, jai lėkštes paduoda,

Stiklelį pripila ir meiliai kalbas juodu,

Komplimentus jai sako, linksi, šypsos dailiai,

Akis pavarto kartais, atsidūsta gailiai.

Matyt, kad meilinosi vien del įvairumo,

Arba, tikriau, tik Telimenos vien piktumui;

Nes blykstelia akims, nors, rodos, ir nemąsto,

Tik, tarsi, Telimeną nor žvilgsniu įkąsti.

203 psl.

Suprasti Telimena Grafo neįstengė,

Tiktai pečiais patraukus mąstė: spąstus rengia!

Nors tie keistumai Grafo josios neramino,

Bet kreipės vėl į savo antrąjį kaimyną.

Tik Tadas liūdi, negeria, nekanda nieko,

Į lėkštę žiūri vien, lyg ten mintis palieka,

Jam Telimena vyno pila, jis gi pyksta,

Kad jam neduodama ramumo, nenustygsta,

Už bloga laiko (taip pasikeitė jis greitai),

Kad Telimena laikos lyg maža mergaitė,

Jis piktinas, kad ji perdaug laisvai jau elgias,

Suknia giliai išpiauta – o kai dar pažvelgė!

Nustebo; etiketo nelabai jau paisė

Ir žodį tiesmuką tart buvo pasitaisęs,

Staiga veide jos paslaptį suradęs baisią!

Tikrai, dažytas veidas!

Gal dažai nekoki,

Gal nejučioms kai kur jie nuo odos atšoko:

Ir vietoms matėsi oda nusidėvėjus.

O gal »Šventykloje Svajonių« palytėjo

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.