Ta uodega net juodviem, rodos, širdis plaka.
Tad sėdi nusiminę, žodžio net nesako.
Asesorius, be visa to, dar nerimavo,
Nes matė Telimeną tarp rivalių savo.
Į Tadą Telimena žvelgs tik atsigrįžus,
Ir vėl nusisuka sumišusi, ištyžus;
Nesmagų Grafą stengės kartais nuraminti,
Prakalbinti, dienos šios nuotykius priminti,
Nes Grafas, baisiai rūgščią kaukę užsidėjęs
(Del to, kaip Tadas manė, kad žvalgybą ėjo),
Klausydams Telimenos dar labiau didžiavos,
Tik kaktą raukė ir kitu kuo įdomavos;
Paskui prie Zosės slenkas, jai lėkštes paduoda,
Stiklelį pripila ir meiliai kalbas juodu,
Komplimentus jai sako, linksi, šypsos dailiai,
Akis pavarto kartais, atsidūsta gailiai.
Matyt, kad meilinosi vien del įvairumo,
Arba, tikriau, tik Telimenos vien piktumui;
Nes blykstelia akims, nors, rodos, ir nemąsto,
Tik, tarsi, Telimeną nor žvilgsniu įkąsti.
Suprasti Telimena Grafo neįstengė,
Tiktai pečiais patraukus mąstė: spąstus rengia!
Nors tie keistumai Grafo josios neramino,
Bet kreipės vėl į savo antrąjį kaimyną.
Tik Tadas liūdi, negeria, nekanda nieko,
Į lėkštę žiūri vien, lyg ten mintis palieka,
Jam Telimena vyno pila, jis gi pyksta,
Kad jam neduodama ramumo, nenustygsta,
Už bloga laiko (taip pasikeitė jis greitai),
Kad Telimena laikos lyg maža mergaitė,
Jis piktinas, kad ji perdaug laisvai jau elgias,
Suknia giliai išpiauta – o kai dar pažvelgė!
Nustebo; etiketo nelabai jau paisė
Ir žodį tiesmuką tart buvo pasitaisęs,
Staiga veide jos paslaptį suradęs baisią!
Tikrai, dažytas veidas!
Gal dažai nekoki,
Gal nejučioms kai kur jie nuo odos atšoko:
Ir vietoms matėsi oda nusidėvėjus.
O gal »Šventykloje Svajonių« palytėjo
Spalvas netyčia Tadas, kas ten visa žino,
Kvapu gal nupūtė tą lengvąjį karminą.
Iš miško Telimena juk perdaug skubėjo,
Tad pataisyt spalvas net laiko neturėjo.
Pas lūpas matės baltos dėmės ypatingai.
Čia Tado akys smalsios, kaip sekliai domingi,
Suradę vieną kliaudą, domingiau dar ima
Ieškoti, rasdami naujų vis apgavimų:
Dantų trijų nėra, kakta gana raukšlėta;
Aibes raukšliukių tenka pakaklėj regėti!
Deja! pajuto Tadas, kaip nereikalinga
Gražumą tyrinėt perdaug; ir kaip niekinga
Sekliu meilužės būt; mainyti skonį, širdį,
Netiktų, – bet širdis notacijų negirdi!
Trūkumą meilės sąžinė negal papildyt,
Šaltumą sielos viens žvilgsnys negal sušildyt.
Žvilgsnys tas kaip mėnulis šviečia, bet atšalęs,
Nors liečia sielą, bet sušildyt jau negali...
Tokiais išmetinėjimais gadindams ūpą,
Nuleidęs galvą Tadas vien tik kramtė lūpą.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl vakarienė pilyje po meškos medžioklės tokia niūri ir kas tą vakarą pakeičia Tado jausmus Telimenai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Medžiotojams gėda, kad mešką pribaigė ne jie, o lyg Pilypas iš kanapių išlindęs vienuolis, o Asesorius ir Rejentas dar graužiasi dėl pabėgusio katino. Grafas, norėdamas supykdyti Telimeną, meilinasi Zosei, o Telimena blaškosi tarp jo ir Tado. Tadas, žiūrėdamas į Telimeną iš arti, pastebi, kad jos veidas dažytas, trūksta dantų, kakta raukšlėta. Jis supranta, kad meilės nebėra, ir gėdijasi taip tyrinėti mylimąją, bet „širdis notacijų negirdi“. Dar labiau jį gelia pavydas, kai Zosė su Grafu linksmai šnekasi apie sceną darže.
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.