Suprasti Telimena Grafo neįstengė,
Tiktai pečiais patraukus mąstė: spąstus rengia!
Nors tie keistumai Grafo josios neramino,
Bet kreipės vėl į savo antrąjį kaimyną.
Tik Tadas liūdi, negeria, nekanda nieko,
Į lėkštę žiūri vien, lyg ten mintis palieka,
Jam Telimena vyno pila, jis gi pyksta,
Kad jam neduodama ramumo, nenustygsta,
Už bloga laiko (taip pasikeitė jis greitai),
Kad Telimena laikos lyg maža mergaitė,
Jis piktinas, kad ji perdaug laisvai jau elgias,
Suknia giliai išpiauta – o kai dar pažvelgė!
Nustebo; etiketo nelabai jau paisė
Ir žodį tiesmuką tart buvo pasitaisęs,
Staiga veide jos paslaptį suradęs baisią!
Tikrai, dažytas veidas!
Gal dažai nekoki,
Gal nejučioms kai kur jie nuo odos atšoko:
Ir vietoms matėsi oda nusidėvėjus.
O gal »Šventykloje Svajonių« palytėjo
Spalvas netyčia Tadas, kas ten visa žino,
Kvapu gal nupūtė tą lengvąjį karminą.
Iš miško Telimena juk perdaug skubėjo,
Tad pataisyt spalvas net laiko neturėjo.
Pas lūpas matės baltos dėmės ypatingai.
Čia Tado akys smalsios, kaip sekliai domingi,
Suradę vieną kliaudą, domingiau dar ima
Ieškoti, rasdami naujų vis apgavimų:
Dantų trijų nėra, kakta gana raukšlėta;
Aibes raukšliukių tenka pakaklėj regėti!
Deja! pajuto Tadas, kaip nereikalinga
Gražumą tyrinėt perdaug; ir kaip niekinga
Sekliu meilužės būt; mainyti skonį, širdį,
Netiktų, – bet širdis notacijų negirdi!
Trūkumą meilės sąžinė negal papildyt,
Šaltumą sielos viens žvilgsnys negal sušildyt.
Žvilgsnys tas kaip mėnulis šviečia, bet atšalęs,
Nors liečia sielą, bet sušildyt jau negali...
Tokiais išmetinėjimais gadindams ūpą,
Nuleidęs galvą Tadas vien tik kramtė lūpą.
Tuo tarpu jam piktasis vis į ausį kalba,
Kad reikia paklausyti Zosės, Grafo kalbą.
Mergytė, Grafo mandagumo sužavėta,
Iš karto vengė į akis jam pažiūrėti,
Tik raudo, bet paskiau jau jie linksmiau kalbėjo
Ir nuolat daržo sceną kažkokią minėjo,
Ir apie tą, kurs keturpėkščias lysvėms ėjo.
Ausis pastatęs Tadas tųjų žodžių klausė,
Juos rijo, slėpdamas juos sieloje giliausiai.
Jam blogos buvo vaišės, kaip darže gyvatė,
Nuodingą žolę radus, gylį jon įstato,
Nuodų prigėrus atkaitoj susivynioja
Ir graso tam, kurs eidams ją paliestų koja;
Taip Tadas, prisigėręs pavydulingumo,
Ramus atrodė, bet veik plyšo iš piktumo.
Jei keletas tik pyksta net linksmoj draugijoj,
Tai jų niaurumo ir kiti svečiai įgyja.
Šauliai seniau tylėjo; o kiti nutilo
Dabar, nes Tadas piktumu juos apipylė.
Ir ponas Podkomožis šiandien toks paniuręs,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.