Ponas Tadas203-205 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės41% kūrinio
203 psl.

Suprasti Telimena Grafo neįstengė,

Tiktai pečiais patraukus mąstė: spąstus rengia!

Nors tie keistumai Grafo josios neramino,

Bet kreipės vėl į savo antrąjį kaimyną.

Tik Tadas liūdi, negeria, nekanda nieko,

Į lėkštę žiūri vien, lyg ten mintis palieka,

Jam Telimena vyno pila, jis gi pyksta,

Kad jam neduodama ramumo, nenustygsta,

Už bloga laiko (taip pasikeitė jis greitai),

Kad Telimena laikos lyg maža mergaitė,

Jis piktinas, kad ji perdaug laisvai jau elgias,

Suknia giliai išpiauta – o kai dar pažvelgė!

Nustebo; etiketo nelabai jau paisė

Ir žodį tiesmuką tart buvo pasitaisęs,

Staiga veide jos paslaptį suradęs baisią!

Tikrai, dažytas veidas!

Gal dažai nekoki,

Gal nejučioms kai kur jie nuo odos atšoko:

Ir vietoms matėsi oda nusidėvėjus.

O gal »Šventykloje Svajonių« palytėjo

204 psl.

Spalvas netyčia Tadas, kas ten visa žino,

Kvapu gal nupūtė tą lengvąjį karminą.

Iš miško Telimena juk perdaug skubėjo,

Tad pataisyt spalvas net laiko neturėjo.

Pas lūpas matės baltos dėmės ypatingai.

Čia Tado akys smalsios, kaip sekliai domingi,

Suradę vieną kliaudą, domingiau dar ima

Ieškoti, rasdami naujų vis apgavimų:

Dantų trijų nėra, kakta gana raukšlėta;

Aibes raukšliukių tenka pakaklėj regėti!

Deja! pajuto Tadas, kaip nereikalinga

Gražumą tyrinėt perdaug; ir kaip niekinga

Sekliu meilužės būt; mainyti skonį, širdį,

Netiktų, – bet širdis notacijų negirdi!

Trūkumą meilės sąžinė negal papildyt,

Šaltumą sielos viens žvilgsnys negal sušildyt.

Žvilgsnys tas kaip mėnulis šviečia, bet atšalęs,

Nors liečia sielą, bet sušildyt jau negali...

Tokiais išmetinėjimais gadindams ūpą,

Nuleidęs galvą Tadas vien tik kramtė lūpą.

205 psl.

Tuo tarpu jam piktasis vis į ausį kalba,

Kad reikia paklausyti Zosės, Grafo kalbą.

Mergytė, Grafo mandagumo sužavėta,

Iš karto vengė į akis jam pažiūrėti,

Tik raudo, bet paskiau jau jie linksmiau kalbėjo

Ir nuolat daržo sceną kažkokią minėjo,

Ir apie tą, kurs keturpėkščias lysvėms ėjo.

Ausis pastatęs Tadas tųjų žodžių klausė,

Juos rijo, slėpdamas juos sieloje giliausiai.

Jam blogos buvo vaišės, kaip darže gyvatė,

Nuodingą žolę radus, gylį jon įstato,

Nuodų prigėrus atkaitoj susivynioja

Ir graso tam, kurs eidams ją paliestų koja;

Taip Tadas, prisigėręs pavydulingumo,

Ramus atrodė, bet veik plyšo iš piktumo.

Jei keletas tik pyksta net linksmoj draugijoj,

Tai jų niaurumo ir kiti svečiai įgyja.

Šauliai seniau tylėjo; o kiti nutilo

Dabar, nes Tadas piktumu juos apipylė.

Ir ponas Podkomožis šiandien toks paniuręs,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.