Ponas Tadas204-206 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės41% kūrinio
204 psl.

Spalvas netyčia Tadas, kas ten visa žino,

Kvapu gal nupūtė tą lengvąjį karminą.

Iš miško Telimena juk perdaug skubėjo,

Tad pataisyt spalvas net laiko neturėjo.

Pas lūpas matės baltos dėmės ypatingai.

Čia Tado akys smalsios, kaip sekliai domingi,

Suradę vieną kliaudą, domingiau dar ima

Ieškoti, rasdami naujų vis apgavimų:

Dantų trijų nėra, kakta gana raukšlėta;

Aibes raukšliukių tenka pakaklėj regėti!

Deja! pajuto Tadas, kaip nereikalinga

Gražumą tyrinėt perdaug; ir kaip niekinga

Sekliu meilužės būt; mainyti skonį, širdį,

Netiktų, – bet širdis notacijų negirdi!

Trūkumą meilės sąžinė negal papildyt,

Šaltumą sielos viens žvilgsnys negal sušildyt.

Žvilgsnys tas kaip mėnulis šviečia, bet atšalęs,

Nors liečia sielą, bet sušildyt jau negali...

Tokiais išmetinėjimais gadindams ūpą,

Nuleidęs galvą Tadas vien tik kramtė lūpą.

205 psl.

Tuo tarpu jam piktasis vis į ausį kalba,

Kad reikia paklausyti Zosės, Grafo kalbą.

Mergytė, Grafo mandagumo sužavėta,

Iš karto vengė į akis jam pažiūrėti,

Tik raudo, bet paskiau jau jie linksmiau kalbėjo

Ir nuolat daržo sceną kažkokią minėjo,

Ir apie tą, kurs keturpėkščias lysvėms ėjo.

Ausis pastatęs Tadas tųjų žodžių klausė,

Juos rijo, slėpdamas juos sieloje giliausiai.

Jam blogos buvo vaišės, kaip darže gyvatė,

Nuodingą žolę radus, gylį jon įstato,

Nuodų prigėrus atkaitoj susivynioja

Ir graso tam, kurs eidams ją paliestų koja;

Taip Tadas, prisigėręs pavydulingumo,

Ramus atrodė, bet veik plyšo iš piktumo.

Jei keletas tik pyksta net linksmoj draugijoj,

Tai jų niaurumo ir kiti svečiai įgyja.

Šauliai seniau tylėjo; o kiti nutilo

Dabar, nes Tadas piktumu juos apipylė.

Ir ponas Podkomožis šiandien toks paniuręs,

206 psl.

Nenor kalbėti, kai į dukras tik pažiūri,

Kurioms tekėti reiktų, ypač jau vyriausiai,

Kurios apskrityje vadinas garbingiausios,

O pamirštos jaunųjų sėdi, nuobodauja.

Del to net ir Teisėjas rodos nerimauja;

Matydams Voiskis gi visus taip nusiminus,

Vilkų, o ne žmonių, šias vaišes pavadino.

Ausis Hrečechos baisiai puikiai jautė tylą,

Pats pasakorius mėgo tuos, kurie prabyla.

Jisai gyvenimą praleido neramiuose

Tai užpuolimuos, tai medžioklėse, seimuose.

Priprato, kad kalba nuolat kutentų ausį.

Net ir su plokšte jis musės zvimbimo klausė,

Svajojo užsimerkęs; mėgdavo klausyti

Iš vakaro senukų pasakų, iš ryto

Maldų ražančinių. Tad buvo jis didžiausias

Pypkorių priešininkas, nes esą pirmiausia

Rūkyt pradėję vokiečiai, ta svetimybė

Esant didžiausia Lenkuos, Lietuvoj blogybė.

Senukas amžių prašnekėjęs, net ilsėtis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.