Ponas Tadas205-207 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės41% kūrinio
205 psl.

Tuo tarpu jam piktasis vis į ausį kalba,

Kad reikia paklausyti Zosės, Grafo kalbą.

Mergytė, Grafo mandagumo sužavėta,

Iš karto vengė į akis jam pažiūrėti,

Tik raudo, bet paskiau jau jie linksmiau kalbėjo

Ir nuolat daržo sceną kažkokią minėjo,

Ir apie tą, kurs keturpėkščias lysvėms ėjo.

Ausis pastatęs Tadas tųjų žodžių klausė,

Juos rijo, slėpdamas juos sieloje giliausiai.

Jam blogos buvo vaišės, kaip darže gyvatė,

Nuodingą žolę radus, gylį jon įstato,

Nuodų prigėrus atkaitoj susivynioja

Ir graso tam, kurs eidams ją paliestų koja;

Taip Tadas, prisigėręs pavydulingumo,

Ramus atrodė, bet veik plyšo iš piktumo.

Jei keletas tik pyksta net linksmoj draugijoj,

Tai jų niaurumo ir kiti svečiai įgyja.

Šauliai seniau tylėjo; o kiti nutilo

Dabar, nes Tadas piktumu juos apipylė.

Ir ponas Podkomožis šiandien toks paniuręs,

206 psl.

Nenor kalbėti, kai į dukras tik pažiūri,

Kurioms tekėti reiktų, ypač jau vyriausiai,

Kurios apskrityje vadinas garbingiausios,

O pamirštos jaunųjų sėdi, nuobodauja.

Del to net ir Teisėjas rodos nerimauja;

Matydams Voiskis gi visus taip nusiminus,

Vilkų, o ne žmonių, šias vaišes pavadino.

Ausis Hrečechos baisiai puikiai jautė tylą,

Pats pasakorius mėgo tuos, kurie prabyla.

Jisai gyvenimą praleido neramiuose

Tai užpuolimuos, tai medžioklėse, seimuose.

Priprato, kad kalba nuolat kutentų ausį.

Net ir su plokšte jis musės zvimbimo klausė,

Svajojo užsimerkęs; mėgdavo klausyti

Iš vakaro senukų pasakų, iš ryto

Maldų ražančinių. Tad buvo jis didžiausias

Pypkorių priešininkas, nes esą pirmiausia

Rūkyt pradėję vokiečiai, ta svetimybė

Esant didžiausia Lenkuos, Lietuvoj blogybė.

Senukas amžių prašnekėjęs, net ilsėtis

207 psl.

Šnekoj norėjo. Taip malūninkui, burzdėti

Paliovus ratams, daros neramu ir keista

Ir nejučioms jis šaukia: »Vandenį paleisti!«

Čia Voiskis lenkias Podkomožiui ir Teisėjui,

Ir ranką prie burnos nuolankiai dar pridėjęs

Paprašo balso. Ponai lenkiasi, matyti,

Supranta ženklą, reiškia: prašome sakyti.

Pradėjo Voiskis:

»Aš drįstu jauniems priminti,

Kad reik senoviškas vakarienes atminti,

Ne vien kramtyt, tylėti. Argi mes vienuoliai?

Bajorai, jei nutylą, reiškia, kad papuolė

Į šaulio padėtį, kurs šaut nesugebėjo,

Tad branginu aš kalbingumą pranokėjų.

Medžioklę baigę, būdavo, prie stalo renkas,

Ne vien tik valgyt: ten ir pasiginčyt tenka,

Dažnai medžiotojams ir širdys atsidaro;

Vienur dar girias, būdavo, kitur jau baras,

Šaulius šūvius, šunis ir siundytojus mini,

Taip kildavo antra medžioklės sutartinė.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ko Voiskis moko jaunimą per vakarienę pilyje ir kaip jaunimas pakreipia jo žodžius?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Voiskis pastebi, kad visi tyli, ir primena, kad senovėje po medžioklės prie stalo buvo kalbama ir ginčijamasi. Jis ramina Tadą ir Grafą: nesėkmė ištinka ir geriausius šaulius, o jų poelgio, kai jie paleido žvėrį, niekas negiria, bet ir nesmerkia. Baigdamas jis pataria nestoti vienas kitam kelio ir nešauti kartu į tą patį žvėrelį. Asesorius žodį pakeičia į „mergelę“, ir jaunimas linksmai kartoja tai kaip užuominą į Tado ir Grafo varžybas.

2. Kodėl vakarienė pilyje po meškos medžioklės tokia niūri ir kas tą vakarą pakeičia Tado jausmus Telimenai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Medžiotojams gėda, kad mešką pribaigė ne jie, o lyg Pilypas iš kanapių išlindęs vienuolis, o Asesorius ir Rejentas dar graužiasi dėl pabėgusio katino. Grafas, norėdamas supykdyti Telimeną, meilinasi Zosei, o Telimena blaškosi tarp jo ir Tado. Tadas, žiūrėdamas į Telimeną iš arti, pastebi, kad jos veidas dažytas, trūksta dantų, kakta raukšlėta. Jis supranta, kad meilės nebėra, ir gėdijasi taip tyrinėti mylimąją, bet „širdis notacijų negirdi“. Dar labiau jį gelia pavydas, kai Zosė su Grafu linksmai šnekasi apie sceną darže.

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.