Kuriuos bajorų vaišindavos plačios minios,
Kur vivatais skambėdavo anos gadynės,
Nebuvo niekados dar vakarienės tokios;
Tik, kai sučerška lėkštės, kamščiai kai iššoka,
Atsimuša jų garsas ir skliautuos prabyla;
Tarytum, čia pikta dvasia padarė tylą.
Daug buvo priežasčių tylėt. Šauliai sugrįžo
Gana kalbingi, bet dabar visai ištižo;
Nes, kai atvėsę pagalvojo jau domingai,
Pamatė, kad medžioklę baigė negarbingai.
Ir Dievas žino, kaip vienuolis tas pritapo,
Išlindęs tik, kaip tas Pilypas iš kanapių,
Visus už niek paliko. Gėda be pavydo!
Na, ką dabar sakys Ašmenoje ir Lydoj?
Tos apskritys nuo amžių juos aplenkti stengės
Medžioklėj. Atsakyt tam klausimui tad rengės.
Asesorius ir Rejentas tur blogą ūpą
Del to, kad ypač šiandien šunes jų suklupo.
Akyse dar jiems stovi katins greitakojis,
Kurs uodega pas girią iš šunų tyčiojas,
Ta uodega net juodviem, rodos, širdis plaka.
Tad sėdi nusiminę, žodžio net nesako.
Asesorius, be visa to, dar nerimavo,
Nes matė Telimeną tarp rivalių savo.
Į Tadą Telimena žvelgs tik atsigrįžus,
Ir vėl nusisuka sumišusi, ištyžus;
Nesmagų Grafą stengės kartais nuraminti,
Prakalbinti, dienos šios nuotykius priminti,
Nes Grafas, baisiai rūgščią kaukę užsidėjęs
(Del to, kaip Tadas manė, kad žvalgybą ėjo),
Klausydams Telimenos dar labiau didžiavos,
Tik kaktą raukė ir kitu kuo įdomavos;
Paskui prie Zosės slenkas, jai lėkštes paduoda,
Stiklelį pripila ir meiliai kalbas juodu,
Komplimentus jai sako, linksi, šypsos dailiai,
Akis pavarto kartais, atsidūsta gailiai.
Matyt, kad meilinosi vien del įvairumo,
Arba, tikriau, tik Telimenos vien piktumui;
Nes blykstelia akims, nors, rodos, ir nemąsto,
Tik, tarsi, Telimeną nor žvilgsniu įkąsti.
Suprasti Telimena Grafo neįstengė,
Tiktai pečiais patraukus mąstė: spąstus rengia!
Nors tie keistumai Grafo josios neramino,
Bet kreipės vėl į savo antrąjį kaimyną.
Tik Tadas liūdi, negeria, nekanda nieko,
Į lėkštę žiūri vien, lyg ten mintis palieka,
Jam Telimena vyno pila, jis gi pyksta,
Kad jam neduodama ramumo, nenustygsta,
Už bloga laiko (taip pasikeitė jis greitai),
Kad Telimena laikos lyg maža mergaitė,
Jis piktinas, kad ji perdaug laisvai jau elgias,
Suknia giliai išpiauta – o kai dar pažvelgė!
Nustebo; etiketo nelabai jau paisė
Ir žodį tiesmuką tart buvo pasitaisęs,
Staiga veide jos paslaptį suradęs baisią!
Tikrai, dažytas veidas!
Gal dažai nekoki,
Gal nejučioms kai kur jie nuo odos atšoko:
Ir vietoms matėsi oda nusidėvėjus.
O gal »Šventykloje Svajonių« palytėjo
Spalvas netyčia Tadas, kas ten visa žino,
Kvapu gal nupūtė tą lengvąjį karminą.
Iš miško Telimena juk perdaug skubėjo,
Tad pataisyt spalvas net laiko neturėjo.
Pas lūpas matės baltos dėmės ypatingai.
Čia Tado akys smalsios, kaip sekliai domingi,
Suradę vieną kliaudą, domingiau dar ima
Ieškoti, rasdami naujų vis apgavimų:
Dantų trijų nėra, kakta gana raukšlėta;
Aibes raukšliukių tenka pakaklėj regėti!
Deja! pajuto Tadas, kaip nereikalinga
Gražumą tyrinėt perdaug; ir kaip niekinga
Sekliu meilužės būt; mainyti skonį, širdį,
Netiktų, – bet širdis notacijų negirdi!
Trūkumą meilės sąžinė negal papildyt,
Šaltumą sielos viens žvilgsnys negal sušildyt.
Žvilgsnys tas kaip mėnulis šviečia, bet atšalęs,
Nors liečia sielą, bet sušildyt jau negali...
Tokiais išmetinėjimais gadindams ūpą,
Nuleidęs galvą Tadas vien tik kramtė lūpą.
Tuo tarpu jam piktasis vis į ausį kalba,
Kad reikia paklausyti Zosės, Grafo kalbą.
Mergytė, Grafo mandagumo sužavėta,
Iš karto vengė į akis jam pažiūrėti,
Tik raudo, bet paskiau jau jie linksmiau kalbėjo
Ir nuolat daržo sceną kažkokią minėjo,
Ir apie tą, kurs keturpėkščias lysvėms ėjo.
Ausis pastatęs Tadas tųjų žodžių klausė,
Juos rijo, slėpdamas juos sieloje giliausiai.
Jam blogos buvo vaišės, kaip darže gyvatė,
Nuodingą žolę radus, gylį jon įstato,
Nuodų prigėrus atkaitoj susivynioja
Ir graso tam, kurs eidams ją paliestų koja;
Taip Tadas, prisigėręs pavydulingumo,
Ramus atrodė, bet veik plyšo iš piktumo.
Jei keletas tik pyksta net linksmoj draugijoj,
Tai jų niaurumo ir kiti svečiai įgyja.
Šauliai seniau tylėjo; o kiti nutilo
Dabar, nes Tadas piktumu juos apipylė.
Ir ponas Podkomožis šiandien toks paniuręs,
Nenor kalbėti, kai į dukras tik pažiūri,
Kurioms tekėti reiktų, ypač jau vyriausiai,
Kurios apskrityje vadinas garbingiausios,
O pamirštos jaunųjų sėdi, nuobodauja.
Del to net ir Teisėjas rodos nerimauja;
Matydams Voiskis gi visus taip nusiminus,
Vilkų, o ne žmonių, šias vaišes pavadino.
Ausis Hrečechos baisiai puikiai jautė tylą,
Pats pasakorius mėgo tuos, kurie prabyla.
Jisai gyvenimą praleido neramiuose
Tai užpuolimuos, tai medžioklėse, seimuose.
Priprato, kad kalba nuolat kutentų ausį.
Net ir su plokšte jis musės zvimbimo klausė,
Svajojo užsimerkęs; mėgdavo klausyti
Iš vakaro senukų pasakų, iš ryto
Maldų ražančinių. Tad buvo jis didžiausias
Pypkorių priešininkas, nes esą pirmiausia
Rūkyt pradėję vokiečiai, ta svetimybė
Esant didžiausia Lenkuos, Lietuvoj blogybė.
Senukas amžių prašnekėjęs, net ilsėtis
Šnekoj norėjo. Taip malūninkui, burzdėti
Paliovus ratams, daros neramu ir keista
Ir nejučioms jis šaukia: »Vandenį paleisti!«
Čia Voiskis lenkias Podkomožiui ir Teisėjui,
Ir ranką prie burnos nuolankiai dar pridėjęs
Paprašo balso. Ponai lenkiasi, matyti,
Supranta ženklą, reiškia: prašome sakyti.
Pradėjo Voiskis:
»Aš drįstu jauniems priminti,
Kad reik senoviškas vakarienes atminti,
Ne vien kramtyt, tylėti. Argi mes vienuoliai?
Bajorai, jei nutylą, reiškia, kad papuolė
Į šaulio padėtį, kurs šaut nesugebėjo,
Tad branginu aš kalbingumą pranokėjų.
Medžioklę baigę, būdavo, prie stalo renkas,
Ne vien tik valgyt: ten ir pasiginčyt tenka,
Dažnai medžiotojams ir širdys atsidaro;
Vienur dar girias, būdavo, kitur jau baras,
Šaulius šūvius, šunis ir siundytojus mini,
Taip kildavo antra medžioklės sutartinė.
Žinau kame dalykas. Jus, tur būt, apniaukė
Tas Kirminas, koptūrą ant galvos užsmaukęs!
Šauliai, tur būt, del nepasisekimo pyksta!
Bet kartais ir geriems medžiotojams nevyksta.
Pataikyt, apsirikt, taisytis šauliui tenka,
Aš pats juk, rodos, nuo mažens šaulys nemenkas,
O apsirikdavau! Tuloščikas drąsusis,
Taip pat, ne visados net Reitanas narsusis
Pataikydavo. Apie jį dar pakalbėsim.
O kai į prietykį ponaičių pažiūrėsim,
Kad žvėrį jie paleido iš medžioklės rato,
Tai girtino tame juk niekas ir nemato,
Bet ir nesmerkia, nes, jei ginklą užtaisytą
Turėdams bėgtų, kaip bailys tada darytų;
Taip pat iššaut netaikius (kaip dažnai nutinka),
Geram medžiotojui neleistina, netinka.
Bet kas gerai nutaikęs likimu nežaidžia
Ir žvėrį į paskirtą taikinį prileidžia,
Jei apsirinka, gali bėgti, kaip jis moka,
Ar kautis, jeigu brūklio vietoj jam nestoka,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ko Voiskis moko jaunimą per vakarienę pilyje ir kaip jaunimas pakreipia jo žodžius?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Voiskis pastebi, kad visi tyli, ir primena, kad senovėje po medžioklės prie stalo buvo kalbama ir ginčijamasi. Jis ramina Tadą ir Grafą: nesėkmė ištinka ir geriausius šaulius, o jų poelgio, kai jie paleido žvėrį, niekas negiria, bet ir nesmerkia. Baigdamas jis pataria nestoti vienas kitam kelio ir nešauti kartu į tą patį žvėrelį. Asesorius žodį pakeičia į „mergelę“, ir jaunimas linksmai kartoja tai kaip užuominą į Tado ir Grafo varžybas.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.