Ponas Tadas203-208 psl. · apie 20 min.
Penktoji knyga. Peštynės41% kūrinio
203 psl.

Suprasti Telimena Grafo neįstengė,

Tiktai pečiais patraukus mąstė: spąstus rengia!

Nors tie keistumai Grafo josios neramino,

Bet kreipės vėl į savo antrąjį kaimyną.

Tik Tadas liūdi, negeria, nekanda nieko,

Į lėkštę žiūri vien, lyg ten mintis palieka,

Jam Telimena vyno pila, jis gi pyksta,

Kad jam neduodama ramumo, nenustygsta,

Už bloga laiko (taip pasikeitė jis greitai),

Kad Telimena laikos lyg maža mergaitė,

Jis piktinas, kad ji perdaug laisvai jau elgias,

Suknia giliai išpiauta – o kai dar pažvelgė!

Nustebo; etiketo nelabai jau paisė

Ir žodį tiesmuką tart buvo pasitaisęs,

Staiga veide jos paslaptį suradęs baisią!

Tikrai, dažytas veidas!

Gal dažai nekoki,

Gal nejučioms kai kur jie nuo odos atšoko:

Ir vietoms matėsi oda nusidėvėjus.

O gal »Šventykloje Svajonių« palytėjo

204 psl.

Spalvas netyčia Tadas, kas ten visa žino,

Kvapu gal nupūtė tą lengvąjį karminą.

Iš miško Telimena juk perdaug skubėjo,

Tad pataisyt spalvas net laiko neturėjo.

Pas lūpas matės baltos dėmės ypatingai.

Čia Tado akys smalsios, kaip sekliai domingi,

Suradę vieną kliaudą, domingiau dar ima

Ieškoti, rasdami naujų vis apgavimų:

Dantų trijų nėra, kakta gana raukšlėta;

Aibes raukšliukių tenka pakaklėj regėti!

Deja! pajuto Tadas, kaip nereikalinga

Gražumą tyrinėt perdaug; ir kaip niekinga

Sekliu meilužės būt; mainyti skonį, širdį,

Netiktų, – bet širdis notacijų negirdi!

Trūkumą meilės sąžinė negal papildyt,

Šaltumą sielos viens žvilgsnys negal sušildyt.

Žvilgsnys tas kaip mėnulis šviečia, bet atšalęs,

Nors liečia sielą, bet sušildyt jau negali...

Tokiais išmetinėjimais gadindams ūpą,

Nuleidęs galvą Tadas vien tik kramtė lūpą.

205 psl.

Tuo tarpu jam piktasis vis į ausį kalba,

Kad reikia paklausyti Zosės, Grafo kalbą.

Mergytė, Grafo mandagumo sužavėta,

Iš karto vengė į akis jam pažiūrėti,

Tik raudo, bet paskiau jau jie linksmiau kalbėjo

Ir nuolat daržo sceną kažkokią minėjo,

Ir apie tą, kurs keturpėkščias lysvėms ėjo.

Ausis pastatęs Tadas tųjų žodžių klausė,

Juos rijo, slėpdamas juos sieloje giliausiai.

Jam blogos buvo vaišės, kaip darže gyvatė,

Nuodingą žolę radus, gylį jon įstato,

Nuodų prigėrus atkaitoj susivynioja

Ir graso tam, kurs eidams ją paliestų koja;

Taip Tadas, prisigėręs pavydulingumo,

Ramus atrodė, bet veik plyšo iš piktumo.

Jei keletas tik pyksta net linksmoj draugijoj,

Tai jų niaurumo ir kiti svečiai įgyja.

Šauliai seniau tylėjo; o kiti nutilo

Dabar, nes Tadas piktumu juos apipylė.

Ir ponas Podkomožis šiandien toks paniuręs,

206 psl.

Nenor kalbėti, kai į dukras tik pažiūri,

Kurioms tekėti reiktų, ypač jau vyriausiai,

Kurios apskrityje vadinas garbingiausios,

O pamirštos jaunųjų sėdi, nuobodauja.

Del to net ir Teisėjas rodos nerimauja;

Matydams Voiskis gi visus taip nusiminus,

Vilkų, o ne žmonių, šias vaišes pavadino.

Ausis Hrečechos baisiai puikiai jautė tylą,

Pats pasakorius mėgo tuos, kurie prabyla.

Jisai gyvenimą praleido neramiuose

Tai užpuolimuos, tai medžioklėse, seimuose.

Priprato, kad kalba nuolat kutentų ausį.

Net ir su plokšte jis musės zvimbimo klausė,

Svajojo užsimerkęs; mėgdavo klausyti

Iš vakaro senukų pasakų, iš ryto

Maldų ražančinių. Tad buvo jis didžiausias

Pypkorių priešininkas, nes esą pirmiausia

Rūkyt pradėję vokiečiai, ta svetimybė

Esant didžiausia Lenkuos, Lietuvoj blogybė.

Senukas amžių prašnekėjęs, net ilsėtis

207 psl.

Šnekoj norėjo. Taip malūninkui, burzdėti

Paliovus ratams, daros neramu ir keista

Ir nejučioms jis šaukia: »Vandenį paleisti!«

Čia Voiskis lenkias Podkomožiui ir Teisėjui,

Ir ranką prie burnos nuolankiai dar pridėjęs

Paprašo balso. Ponai lenkiasi, matyti,

Supranta ženklą, reiškia: prašome sakyti.

Pradėjo Voiskis:

»Aš drįstu jauniems priminti,

Kad reik senoviškas vakarienes atminti,

Ne vien kramtyt, tylėti. Argi mes vienuoliai?

Bajorai, jei nutylą, reiškia, kad papuolė

Į šaulio padėtį, kurs šaut nesugebėjo,

Tad branginu aš kalbingumą pranokėjų.

Medžioklę baigę, būdavo, prie stalo renkas,

Ne vien tik valgyt: ten ir pasiginčyt tenka,

Dažnai medžiotojams ir širdys atsidaro;

Vienur dar girias, būdavo, kitur jau baras,

Šaulius šūvius, šunis ir siundytojus mini,

Taip kildavo antra medžioklės sutartinė.

208 psl.

Žinau kame dalykas. Jus, tur būt, apniaukė

Tas Kirminas, koptūrą ant galvos užsmaukęs!

Šauliai, tur būt, del nepasisekimo pyksta!

Bet kartais ir geriems medžiotojams nevyksta.

Pataikyt, apsirikt, taisytis šauliui tenka,

Aš pats juk, rodos, nuo mažens šaulys nemenkas,

O apsirikdavau! Tuloščikas drąsusis,

Taip pat, ne visados net Reitanas narsusis

Pataikydavo. Apie jį dar pakalbėsim.

O kai į prietykį ponaičių pažiūrėsim,

Kad žvėrį jie paleido iš medžioklės rato,

Tai girtino tame juk niekas ir nemato,

Bet ir nesmerkia, nes, jei ginklą užtaisytą

Turėdams bėgtų, kaip bailys tada darytų;

Taip pat iššaut netaikius (kaip dažnai nutinka),

Geram medžiotojui neleistina, netinka.

Bet kas gerai nutaikęs likimu nežaidžia

Ir žvėrį į paskirtą taikinį prileidžia,

Jei apsirinka, gali bėgti, kaip jis moka,

Ar kautis, jeigu brūklio vietoj jam nestoka,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ko Voiskis moko jaunimą per vakarienę pilyje ir kaip jaunimas pakreipia jo žodžius?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Voiskis pastebi, kad visi tyli, ir primena, kad senovėje po medžioklės prie stalo buvo kalbama ir ginčijamasi. Jis ramina Tadą ir Grafą: nesėkmė ištinka ir geriausius šaulius, o jų poelgio, kai jie paleido žvėrį, niekas negiria, bet ir nesmerkia. Baigdamas jis pataria nestoti vienas kitam kelio ir nešauti kartu į tą patį žvėrelį. Asesorius žodį pakeičia į „mergelę“, ir jaunimas linksmai kartoja tai kaip užuominą į Tado ir Grafo varžybas.

2. Kodėl vakarienė pilyje po meškos medžioklės tokia niūri ir kas tą vakarą pakeičia Tado jausmus Telimenai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Medžiotojams gėda, kad mešką pribaigė ne jie, o lyg Pilypas iš kanapių išlindęs vienuolis, o Asesorius ir Rejentas dar graužiasi dėl pabėgusio katino. Grafas, norėdamas supykdyti Telimeną, meilinasi Zosei, o Telimena blaškosi tarp jo ir Tado. Tadas, žiūrėdamas į Telimeną iš arti, pastebi, kad jos veidas dažytas, trūksta dantų, kakta raukšlėta. Jis supranta, kad meilės nebėra, ir gėdijasi taip tyrinėti mylimąją, bet „širdis notacijų negirdi“. Dar labiau jį gelia pavydas, kai Zosė su Grafu linksmai šnekasi apie sceną darže.

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.