Nenor kalbėti, kai į dukras tik pažiūri,
Kurioms tekėti reiktų, ypač jau vyriausiai,
Kurios apskrityje vadinas garbingiausios,
O pamirštos jaunųjų sėdi, nuobodauja.
Del to net ir Teisėjas rodos nerimauja;
Matydams Voiskis gi visus taip nusiminus,
Vilkų, o ne žmonių, šias vaišes pavadino.
Ausis Hrečechos baisiai puikiai jautė tylą,
Pats pasakorius mėgo tuos, kurie prabyla.
Jisai gyvenimą praleido neramiuose
Tai užpuolimuos, tai medžioklėse, seimuose.
Priprato, kad kalba nuolat kutentų ausį.
Net ir su plokšte jis musės zvimbimo klausė,
Svajojo užsimerkęs; mėgdavo klausyti
Iš vakaro senukų pasakų, iš ryto
Maldų ražančinių. Tad buvo jis didžiausias
Pypkorių priešininkas, nes esą pirmiausia
Rūkyt pradėję vokiečiai, ta svetimybė
Esant didžiausia Lenkuos, Lietuvoj blogybė.
Senukas amžių prašnekėjęs, net ilsėtis
Šnekoj norėjo. Taip malūninkui, burzdėti
Paliovus ratams, daros neramu ir keista
Ir nejučioms jis šaukia: »Vandenį paleisti!«
Čia Voiskis lenkias Podkomožiui ir Teisėjui,
Ir ranką prie burnos nuolankiai dar pridėjęs
Paprašo balso. Ponai lenkiasi, matyti,
Supranta ženklą, reiškia: prašome sakyti.
Pradėjo Voiskis:
»Aš drįstu jauniems priminti,
Kad reik senoviškas vakarienes atminti,
Ne vien kramtyt, tylėti. Argi mes vienuoliai?
Bajorai, jei nutylą, reiškia, kad papuolė
Į šaulio padėtį, kurs šaut nesugebėjo,
Tad branginu aš kalbingumą pranokėjų.
Medžioklę baigę, būdavo, prie stalo renkas,
Ne vien tik valgyt: ten ir pasiginčyt tenka,
Dažnai medžiotojams ir širdys atsidaro;
Vienur dar girias, būdavo, kitur jau baras,
Šaulius šūvius, šunis ir siundytojus mini,
Taip kildavo antra medžioklės sutartinė.
Žinau kame dalykas. Jus, tur būt, apniaukė
Tas Kirminas, koptūrą ant galvos užsmaukęs!
Šauliai, tur būt, del nepasisekimo pyksta!
Bet kartais ir geriems medžiotojams nevyksta.
Pataikyt, apsirikt, taisytis šauliui tenka,
Aš pats juk, rodos, nuo mažens šaulys nemenkas,
O apsirikdavau! Tuloščikas drąsusis,
Taip pat, ne visados net Reitanas narsusis
Pataikydavo. Apie jį dar pakalbėsim.
O kai į prietykį ponaičių pažiūrėsim,
Kad žvėrį jie paleido iš medžioklės rato,
Tai girtino tame juk niekas ir nemato,
Bet ir nesmerkia, nes, jei ginklą užtaisytą
Turėdams bėgtų, kaip bailys tada darytų;
Taip pat iššaut netaikius (kaip dažnai nutinka),
Geram medžiotojui neleistina, netinka.
Bet kas gerai nutaikęs likimu nežaidžia
Ir žvėrį į paskirtą taikinį prileidžia,
Jei apsirinka, gali bėgti, kaip jis moka,
Ar kautis, jeigu brūklio vietoj jam nestoka,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.