Ponas Tadas206-208 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės41% kūrinio
206 psl.

Nenor kalbėti, kai į dukras tik pažiūri,

Kurioms tekėti reiktų, ypač jau vyriausiai,

Kurios apskrityje vadinas garbingiausios,

O pamirštos jaunųjų sėdi, nuobodauja.

Del to net ir Teisėjas rodos nerimauja;

Matydams Voiskis gi visus taip nusiminus,

Vilkų, o ne žmonių, šias vaišes pavadino.

Ausis Hrečechos baisiai puikiai jautė tylą,

Pats pasakorius mėgo tuos, kurie prabyla.

Jisai gyvenimą praleido neramiuose

Tai užpuolimuos, tai medžioklėse, seimuose.

Priprato, kad kalba nuolat kutentų ausį.

Net ir su plokšte jis musės zvimbimo klausė,

Svajojo užsimerkęs; mėgdavo klausyti

Iš vakaro senukų pasakų, iš ryto

Maldų ražančinių. Tad buvo jis didžiausias

Pypkorių priešininkas, nes esą pirmiausia

Rūkyt pradėję vokiečiai, ta svetimybė

Esant didžiausia Lenkuos, Lietuvoj blogybė.

Senukas amžių prašnekėjęs, net ilsėtis

207 psl.

Šnekoj norėjo. Taip malūninkui, burzdėti

Paliovus ratams, daros neramu ir keista

Ir nejučioms jis šaukia: »Vandenį paleisti!«

Čia Voiskis lenkias Podkomožiui ir Teisėjui,

Ir ranką prie burnos nuolankiai dar pridėjęs

Paprašo balso. Ponai lenkiasi, matyti,

Supranta ženklą, reiškia: prašome sakyti.

Pradėjo Voiskis:

»Aš drįstu jauniems priminti,

Kad reik senoviškas vakarienes atminti,

Ne vien kramtyt, tylėti. Argi mes vienuoliai?

Bajorai, jei nutylą, reiškia, kad papuolė

Į šaulio padėtį, kurs šaut nesugebėjo,

Tad branginu aš kalbingumą pranokėjų.

Medžioklę baigę, būdavo, prie stalo renkas,

Ne vien tik valgyt: ten ir pasiginčyt tenka,

Dažnai medžiotojams ir širdys atsidaro;

Vienur dar girias, būdavo, kitur jau baras,

Šaulius šūvius, šunis ir siundytojus mini,

Taip kildavo antra medžioklės sutartinė.

208 psl.

Žinau kame dalykas. Jus, tur būt, apniaukė

Tas Kirminas, koptūrą ant galvos užsmaukęs!

Šauliai, tur būt, del nepasisekimo pyksta!

Bet kartais ir geriems medžiotojams nevyksta.

Pataikyt, apsirikt, taisytis šauliui tenka,

Aš pats juk, rodos, nuo mažens šaulys nemenkas,

O apsirikdavau! Tuloščikas drąsusis,

Taip pat, ne visados net Reitanas narsusis

Pataikydavo. Apie jį dar pakalbėsim.

O kai į prietykį ponaičių pažiūrėsim,

Kad žvėrį jie paleido iš medžioklės rato,

Tai girtino tame juk niekas ir nemato,

Bet ir nesmerkia, nes, jei ginklą užtaisytą

Turėdams bėgtų, kaip bailys tada darytų;

Taip pat iššaut netaikius (kaip dažnai nutinka),

Geram medžiotojui neleistina, netinka.

Bet kas gerai nutaikęs likimu nežaidžia

Ir žvėrį į paskirtą taikinį prileidžia,

Jei apsirinka, gali bėgti, kaip jis moka,

Ar kautis, jeigu brūklio vietoj jam nestoka,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.