Šnekoj norėjo. Taip malūninkui, burzdėti
Paliovus ratams, daros neramu ir keista
Ir nejučioms jis šaukia: »Vandenį paleisti!«
Čia Voiskis lenkias Podkomožiui ir Teisėjui,
Ir ranką prie burnos nuolankiai dar pridėjęs
Paprašo balso. Ponai lenkiasi, matyti,
Supranta ženklą, reiškia: prašome sakyti.
Pradėjo Voiskis:
»Aš drįstu jauniems priminti,
Kad reik senoviškas vakarienes atminti,
Ne vien kramtyt, tylėti. Argi mes vienuoliai?
Bajorai, jei nutylą, reiškia, kad papuolė
Į šaulio padėtį, kurs šaut nesugebėjo,
Tad branginu aš kalbingumą pranokėjų.
Medžioklę baigę, būdavo, prie stalo renkas,
Ne vien tik valgyt: ten ir pasiginčyt tenka,
Dažnai medžiotojams ir širdys atsidaro;
Vienur dar girias, būdavo, kitur jau baras,
Šaulius šūvius, šunis ir siundytojus mini,
Taip kildavo antra medžioklės sutartinė.
Žinau kame dalykas. Jus, tur būt, apniaukė
Tas Kirminas, koptūrą ant galvos užsmaukęs!
Šauliai, tur būt, del nepasisekimo pyksta!
Bet kartais ir geriems medžiotojams nevyksta.
Pataikyt, apsirikt, taisytis šauliui tenka,
Aš pats juk, rodos, nuo mažens šaulys nemenkas,
O apsirikdavau! Tuloščikas drąsusis,
Taip pat, ne visados net Reitanas narsusis
Pataikydavo. Apie jį dar pakalbėsim.
O kai į prietykį ponaičių pažiūrėsim,
Kad žvėrį jie paleido iš medžioklės rato,
Tai girtino tame juk niekas ir nemato,
Bet ir nesmerkia, nes, jei ginklą užtaisytą
Turėdams bėgtų, kaip bailys tada darytų;
Taip pat iššaut netaikius (kaip dažnai nutinka),
Geram medžiotojui neleistina, netinka.
Bet kas gerai nutaikęs likimu nežaidžia
Ir žvėrį į paskirtą taikinį prileidžia,
Jei apsirinka, gali bėgti, kaip jis moka,
Ar kautis, jeigu brūklio vietoj jam nestoka,
Jei tik be prievartos; nes tik apsigynimui
Šaulys gal brūklį imti, o ne užpuolimui.
Seniau taip būdavo. Ir man tad patikėkit,
Ir reiterados tos į širdis nesidėkit;
Tadukai mielas, Aukštas Grafe, prisiminę
Šį prietykį, kai būsit net išsimėginę
Gyvenime, atminkit Voiskio šiandieninį
Pamokymą: nestokit viens kitam į kelią,
Nešaukite kartu į mažą net žvėrelį«.
Iš tikro, Voiskis aiškiai ištarė žvėrelį,
Bet pons Asesorius pridūrė: į mergelę.
Jaunieji šaukti, bravo! ilgai nenustojo
Ir šį Hrečechos perspėjimą vis kartojo.
Labiausiai tik kartojo žodį paskutinį:
Vieni žvėrelį, o kiti linksmai: merginą;
Pons Rejentas pasakė pusbalsiai: mergužę,
Asesorius gi žvelgė, tardamas: meilužę,
Į Telimeną. Voiskis kištis nenorėjo
Į kalbą, net neklausė, ką slaptai kalbėjo.
Jis džiaugės, kad jaunųjų ūpą atgaivino,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.