Ir savo namuose ik šiol neišsišokau
Prieš mandagumą, pagarbą. Tad aš neklysiu,
Jei mandagumą aukštu mokslu paskaitysiu.
Nelengvas mokslas tas, ne jis nesimatuoja
Tik šypsena ir linktelėjimu vikriuoju.
Toksai madinis mandangumas iš už jūrių
Ir jis senų bajoriškų žymių neturi;
Tą mandagumą tik kiekviens savaip pritaiko:
Tur mandagumo net ir tėvo meilė vaikui,
Ir vyro prie svečių žvilgsnys į savo žmoną,
Ir pono su tarnais – bet vis savitam skonyj;
Ilgai mokytis reikia, norint nepaklysti,
Išreikšti savo vietoj norint prietelystę.
Ir seniai ponai mokės; jie gerai žinojo,
Ko moko juos istorija šalies gyvoji,
O smulkiai bajorijai pareigos rūpėjo.
Todel bajoras mandagus būt sugebėjo,
Žinodamas, kad mulkiu nieks jo nevadina
Ir papročius pakeist todel jis nemėgino.
Dabar neklauski žmogaus, kokio jis gimimo,
Ką veikė, kaip gyveno? Laisvą įėjimą
Visur kiekvienas turi, jei tik nekenksmingas
Valstybei, jei tik būtų neperdaug vargingas.
Kaip pinigų kilmės nenorima ieškoti,
Taip ir žmonių kilmės nenorima žinoti!
Gana, kad turi laipsnį, nors ir mandagumo
Netur, bet gerbia juos, kaip žydai turtingumą«.
Teisėjas čia pažvelgė į svečius domingai;
Nes, nors kalbėjo jis labai rimtai, tvarkingai,
Žinojo, kad neramūs šių laikų jaunieji,
Kad vargina juos pasakojimai ilgieji;
Tačiau visi jo klausės ir rimtai tylėjo.
Teisėjas čia į Podkomožį pažiūrėjo,
Kuris jam pritarė, tačiau netrukdė kalbai,
Tik pritardamas jam dažnai lingavo galva.
Teisėjas, gerbdamas čia savąjį kaimyną,
Į savo ir į jo taures pripylė vyno,
Sakydams: »Mandagumą tenka pavadinti
Svarbiu, jei žmogus mokosi atminti
Kitų metus, jų nuopelnus ir prigimimą,
Nes tik tada save pats brangint ima;
Kaip ant svarstyklių, jei svarstyti ką pradėti,
Į kitą lėkštę reik ką nors sunkaus įdėti.
Tad jums, Aukštoji jaunuomene, aš sakyčiau,
Kad dėmesio daugiau reik kreipt gražiajai lyčiai;
O ypač, kai namų kilnumą, turtingumą
Dabina dar mergaičių įgimti gražumai.
Iš čia efektai gema, čia gali tik rasti
Šeimyninę ramybę – taip senieji mąstė.
Paskui gi...« Čia Teisėjas žvilgsnį išsklaidytą,
Rūsčiai ant Tado sutelkė ir jau matyti,
Kad rengės išvadas iš tos kalbos daryti.
Čia ėmęs Podkomožis aukso tabakinę,
Pasakė: »Aš taip negiriu aną gadynę!
Aš nežinau – dabar gal seniai pakitėjo,
Gal geresni jaunieji, bet mažiau blogėja
Kaip kitados; tada mūs brangiąją Tėvynę
Prancūziška mada aplankė pirmutinė!
Ir pusberniai ponaičiai ir jų mados naujos
Užplūdo mūsų šalį kaip Nogajų gaujos;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.