Žinau kame dalykas. Jus, tur būt, apniaukė
Tas Kirminas, koptūrą ant galvos užsmaukęs!
Šauliai, tur būt, del nepasisekimo pyksta!
Bet kartais ir geriems medžiotojams nevyksta.
Pataikyt, apsirikt, taisytis šauliui tenka,
Aš pats juk, rodos, nuo mažens šaulys nemenkas,
O apsirikdavau! Tuloščikas drąsusis,
Taip pat, ne visados net Reitanas narsusis
Pataikydavo. Apie jį dar pakalbėsim.
O kai į prietykį ponaičių pažiūrėsim,
Kad žvėrį jie paleido iš medžioklės rato,
Tai girtino tame juk niekas ir nemato,
Bet ir nesmerkia, nes, jei ginklą užtaisytą
Turėdams bėgtų, kaip bailys tada darytų;
Taip pat iššaut netaikius (kaip dažnai nutinka),
Geram medžiotojui neleistina, netinka.
Bet kas gerai nutaikęs likimu nežaidžia
Ir žvėrį į paskirtą taikinį prileidžia,
Jei apsirinka, gali bėgti, kaip jis moka,
Ar kautis, jeigu brūklio vietoj jam nestoka,
Jei tik be prievartos; nes tik apsigynimui
Šaulys gal brūklį imti, o ne užpuolimui.
Seniau taip būdavo. Ir man tad patikėkit,
Ir reiterados tos į širdis nesidėkit;
Tadukai mielas, Aukštas Grafe, prisiminę
Šį prietykį, kai būsit net išsimėginę
Gyvenime, atminkit Voiskio šiandieninį
Pamokymą: nestokit viens kitam į kelią,
Nešaukite kartu į mažą net žvėrelį«.
Iš tikro, Voiskis aiškiai ištarė žvėrelį,
Bet pons Asesorius pridūrė: į mergelę.
Jaunieji šaukti, bravo! ilgai nenustojo
Ir šį Hrečechos perspėjimą vis kartojo.
Labiausiai tik kartojo žodį paskutinį:
Vieni žvėrelį, o kiti linksmai: merginą;
Pons Rejentas pasakė pusbalsiai: mergužę,
Asesorius gi žvelgė, tardamas: meilužę,
Į Telimeną. Voiskis kištis nenorėjo
Į kalbą, net neklausė, ką slaptai kalbėjo.
Jis džiaugės, kad jaunųjų ūpą atgaivino,
Ir dar medžiotojus palinksminti mėgino,
Pradėjo pildams tad į savo taurę vyno:
»Aš veltui akimis čia ieškau Bernardino;
Atsitikimą apsakyti jam norėčiau,
Nes lygint jį dienos šios nuotykiams galėčiau.
Mums Raktininkas tik ką buvo paminėjęs,
Kad viens tik žmogus taip pataikyti mokėjęs;
O aš žinojau kitą. Irgi geras šūvis
Išgelbėjo du žmones; pats esu ten buvęs,
Kai Reitanas atstovas mūs ir Denasiškis,
Tas kunigaikštis lankė Nalibokų mišką.
Bajoro garbei ponai net nepavydėjo,
Bet jo sveikatai ir taures dar pakylėjo,
O dovanų bajors net skaičiaus nežinojo,
Net šerno užmušto jam odą dovanojo.
Apie tą šerną, šūvį apsakyt galėsiu,
Jis šiandien tiktų, jei ilgiau čia pasėdėsim.
Tai su Denasų kunigaikščiu atsitiko
Ir Reitanu, kurių garbė dar nepranyko«...
Pasako čia Teisėjas, pildams taurėn vyno:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ko Voiskis moko jaunimą per vakarienę pilyje ir kaip jaunimas pakreipia jo žodžius?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Voiskis pastebi, kad visi tyli, ir primena, kad senovėje po medžioklės prie stalo buvo kalbama ir ginčijamasi. Jis ramina Tadą ir Grafą: nesėkmė ištinka ir geriausius šaulius, o jų poelgio, kai jie paleido žvėrį, niekas negiria, bet ir nesmerkia. Baigdamas jis pataria nestoti vienas kitam kelio ir nešauti kartu į tą patį žvėrelį. Asesorius žodį pakeičia į „mergelę“, ir jaunimas linksmai kartoja tai kaip užuominą į Tado ir Grafo varžybas.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.