Ir dar medžiotojus palinksminti mėgino,
Pradėjo pildams tad į savo taurę vyno:
»Aš veltui akimis čia ieškau Bernardino;
Atsitikimą apsakyti jam norėčiau,
Nes lygint jį dienos šios nuotykiams galėčiau.
Mums Raktininkas tik ką buvo paminėjęs,
Kad viens tik žmogus taip pataikyti mokėjęs;
O aš žinojau kitą. Irgi geras šūvis
Išgelbėjo du žmones; pats esu ten buvęs,
Kai Reitanas atstovas mūs ir Denasiškis,
Tas kunigaikštis lankė Nalibokų mišką.
Bajoro garbei ponai net nepavydėjo,
Bet jo sveikatai ir taures dar pakylėjo,
O dovanų bajors net skaičiaus nežinojo,
Net šerno užmušto jam odą dovanojo.
Apie tą šerną, šūvį apsakyt galėsiu,
Jis šiandien tiktų, jei ilgiau čia pasėdėsim.
Tai su Denasų kunigaikščiu atsitiko
Ir Reitanu, kurių garbė dar nepranyko«...
Pasako čia Teisėjas, pildams taurėn vyno:
»Sveikatai Kirmino! ir ponas Voiskis žino,
Kad nepigu už šūvį tą atsidėkoti,
Tad reiks jau nors už paraką ką paaukoti.
Gerai numatome, kad meškinas nudėtas,
Per du metu vienuolius išmaitint galėtų.
Bet kailio jam neduosiu; stengsiuos kuo pakeisti,
Ir man turės vienuolis šičia nusileisti,
Jei tektų sabalais net jįjį nuraminti.
O kailį mūsų noru reiks pasidalinti:
Jau garbę pirmąją tas Dievo tarnas gavo,
O kailį Pons Aukštasis Podkomožis savo
Valia įteiks tam, kurs labiau pasižymėjo«.
Prie kaktos Podkomožis ranką čia pridėjo.
Šauliai šnabždėtis ėmė; žvėrį tas pamatęs,
Tas jį pabaidęs, siundytojus tas sustatęs,
Tas pirmas šovęs, tas išsiundęs jį iš girios.
Asesorius su Rejentu gi vis dar gyrė,
Pirmasis keldamas žymes to Sanguškinio,
Antrasis gyrė savąjį Sagalasinį.
»Teisėjau, Podkomožis pratarė, kaimyne,
Vienuolis dovaną jau gavo pirmutinę;
Bet kaip gi man išspręsti, kas čia bus antrasis,
Nes daug gerų šaulių vienokioj vietoj rasis,
Visi juk drąsūs, narsūs, daug tur įgudimo,
O du yra čia pažymėtieji likimo,
Juk du žvėries nagai galėjo pažymėti,
Tai Tadą, Grafą – jiems tur kailis prigulėti.
Pons Tadas nusileis (man rodos, taip ir tinka),
Kaipo jaunesnis, giminaitis šeimininko;
Tad, Aukštas Grafe, teiksies, spolia opima,
Paimt tą grobį, ženklą mūsų pagerbimo,
Te šita dovana ras vietą atmintyje,
Te lemia laimę, teikia garbę ateityje«.
Kalbėt paliovęs, linksmas jis į Grafą žiūri,
Tačiau nežino, kaip jis skaudžiai jį įdūrė.
Nes Grafas pranokėjus savo atsiminęs,
Kurie medžiokliškai šią menę padabino,
Pažvelgė į ragus, kurie nuo sienų styri,
Kuriuos tėvai vaikams kaip atminimą skyrė,
Į pranokėjų portretus senuos rėmuose,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.