Ponas Tadas212-214 psl. · apie 10 min.
Penktoji knyga. Peštynės43% kūrinio
212 psl.

Vienuolis dovaną jau gavo pirmutinę;

Bet kaip gi man išspręsti, kas čia bus antrasis,

Nes daug gerų šaulių vienokioj vietoj rasis,

Visi juk drąsūs, narsūs, daug tur įgudimo,

O du yra čia pažymėtieji likimo,

Juk du žvėries nagai galėjo pažymėti,

Tai Tadą, Grafą – jiems tur kailis prigulėti.

Pons Tadas nusileis (man rodos, taip ir tinka),

Kaipo jaunesnis, giminaitis šeimininko;

Tad, Aukštas Grafe, teiksies, spolia opima,

Paimt tą grobį, ženklą mūsų pagerbimo,

Te šita dovana ras vietą atmintyje,

Te lemia laimę, teikia garbę ateityje«.

Kalbėt paliovęs, linksmas jis į Grafą žiūri,

Tačiau nežino, kaip jis skaudžiai jį įdūrė.

Nes Grafas pranokėjus savo atsiminęs,

Kurie medžiokliškai šią menę padabino,

Pažvelgė į ragus, kurie nuo sienų styri,

Kuriuos tėvai vaikams kaip atminimą skyrė,

Į pranokėjų portretus senuos rėmuose,

213 psl.

Į herbą Pusožį dar blizgantį skliautuose, –

Tai visa priminė jam praeitį garbingą.

Suprato jis, pas ką šios vaišės iškilmingos:

Papėdininkas Horeškų tarp skliautų savųjų

Puotauja tarp Soplicų, priešų amžinųjų!

Be to, prie Tado jaučiams pavydulingumas

Sukėlė Grafui prieš Soplicas kerštingumą.

Karčiai tad tarė: »Aš turiu taip mažą butą,

Tad vietos ten puikiajai dovanai nebūtų:

Tegu ir meškinas tarp tų raguočių tyli,

Kol man Teisėjas sugrąžins šią visą pilį«.

Kalbos jau kryptį Podkomožis čia pažino,

Tad ją nukreipt mėgino, imdams tabakinę.

»Pons Grafe, tarė, girtinai darai, kaimyne,

Kad reikalus net vaišėse esi atminęs,

Laikais ne taip, kaip šių dienų ponaičiai laikos

Nerūpestingi. Noriu aš įvykdyt taiką,

Užbaigti podkomožiškąjį teisingumą;

Tiktai del dvaro fundum teyra sunkumų.

Turiu aš projektą, tą fundum reiks pakeisti

214 psl.

Kuo nors«. – Čia Podkomožiui teko įsileisti

Į išvadžiojimus, kaip paprastai jis darė;

Jau įpusėjo, bet čia triukšmas pasidarė

Prie galo stalo. Kas tai, ką ten pastebėjo,

Pirštu parodė, ir visi žiūrėt pradėjo,

Kol pagaliau svečiai į krūvą susirinko

Ir lyg pavėjui varpos, galvos šonan linko

Į kampą.

Ten velionio portretas kabojo,

Horeškos, Stalininko, tuomet užmuštojo,

Pro dureles mažas, kurias pilioriai dengė,

Lyg kokia stovyla iš lėto menėn žengė

Gervazas; iš stuomens, iš veido jį pažino,

Iš Pusožių, kurie žiponą jo dabino.

Lėtai, kaip stulpas, eina ir piktai taip žiūri,

Net nesisveikina, nesiima kepurės;

Kaip puginalą, rankoje jis laiko raktą

Ir, šėpą prasidaręs, ima sukt į taktą.

O menės kampuose šėpose įstatyti

Kurantų laikrodžiai senoviški matyti,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas iš tikrųjų sukelia muštynes vakarienėje pilyje penktojoje knygoje?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: IšdidumasKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.