Vienuolis dovaną jau gavo pirmutinę;
Bet kaip gi man išspręsti, kas čia bus antrasis,
Nes daug gerų šaulių vienokioj vietoj rasis,
Visi juk drąsūs, narsūs, daug tur įgudimo,
O du yra čia pažymėtieji likimo,
Juk du žvėries nagai galėjo pažymėti,
Tai Tadą, Grafą – jiems tur kailis prigulėti.
Pons Tadas nusileis (man rodos, taip ir tinka),
Kaipo jaunesnis, giminaitis šeimininko;
Tad, Aukštas Grafe, teiksies, spolia opima,
Paimt tą grobį, ženklą mūsų pagerbimo,
Te šita dovana ras vietą atmintyje,
Te lemia laimę, teikia garbę ateityje«.
Kalbėt paliovęs, linksmas jis į Grafą žiūri,
Tačiau nežino, kaip jis skaudžiai jį įdūrė.
Nes Grafas pranokėjus savo atsiminęs,
Kurie medžiokliškai šią menę padabino,
Pažvelgė į ragus, kurie nuo sienų styri,
Kuriuos tėvai vaikams kaip atminimą skyrė,
Į pranokėjų portretus senuos rėmuose,
Į herbą Pusožį dar blizgantį skliautuose, –
Tai visa priminė jam praeitį garbingą.
Suprato jis, pas ką šios vaišės iškilmingos:
Papėdininkas Horeškų tarp skliautų savųjų
Puotauja tarp Soplicų, priešų amžinųjų!
Be to, prie Tado jaučiams pavydulingumas
Sukėlė Grafui prieš Soplicas kerštingumą.
Karčiai tad tarė: »Aš turiu taip mažą butą,
Tad vietos ten puikiajai dovanai nebūtų:
Tegu ir meškinas tarp tų raguočių tyli,
Kol man Teisėjas sugrąžins šią visą pilį«.
Kalbos jau kryptį Podkomožis čia pažino,
Tad ją nukreipt mėgino, imdams tabakinę.
»Pons Grafe, tarė, girtinai darai, kaimyne,
Kad reikalus net vaišėse esi atminęs,
Laikais ne taip, kaip šių dienų ponaičiai laikos
Nerūpestingi. Noriu aš įvykdyt taiką,
Užbaigti podkomožiškąjį teisingumą;
Tiktai del dvaro fundum teyra sunkumų.
Turiu aš projektą, tą fundum reiks pakeisti
Kuo nors«. – Čia Podkomožiui teko įsileisti
Į išvadžiojimus, kaip paprastai jis darė;
Jau įpusėjo, bet čia triukšmas pasidarė
Prie galo stalo. Kas tai, ką ten pastebėjo,
Pirštu parodė, ir visi žiūrėt pradėjo,
Kol pagaliau svečiai į krūvą susirinko
Ir lyg pavėjui varpos, galvos šonan linko
Į kampą.
Ten velionio portretas kabojo,
Horeškos, Stalininko, tuomet užmuštojo,
Pro dureles mažas, kurias pilioriai dengė,
Lyg kokia stovyla iš lėto menėn žengė
Gervazas; iš stuomens, iš veido jį pažino,
Iš Pusožių, kurie žiponą jo dabino.
Lėtai, kaip stulpas, eina ir piktai taip žiūri,
Net nesisveikina, nesiima kepurės;
Kaip puginalą, rankoje jis laiko raktą
Ir, šėpą prasidaręs, ima sukt į taktą.
O menės kampuose šėpose įstatyti
Kurantų laikrodžiai senoviški matyti,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas iš tikrųjų sukelia muštynes vakarienėje pilyje penktojoje knygoje?
Rašiniui: IšdidumasKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.