Jei tik be prievartos; nes tik apsigynimui
Šaulys gal brūklį imti, o ne užpuolimui.
Seniau taip būdavo. Ir man tad patikėkit,
Ir reiterados tos į širdis nesidėkit;
Tadukai mielas, Aukštas Grafe, prisiminę
Šį prietykį, kai būsit net išsimėginę
Gyvenime, atminkit Voiskio šiandieninį
Pamokymą: nestokit viens kitam į kelią,
Nešaukite kartu į mažą net žvėrelį«.
Iš tikro, Voiskis aiškiai ištarė žvėrelį,
Bet pons Asesorius pridūrė: į mergelę.
Jaunieji šaukti, bravo! ilgai nenustojo
Ir šį Hrečechos perspėjimą vis kartojo.
Labiausiai tik kartojo žodį paskutinį:
Vieni žvėrelį, o kiti linksmai: merginą;
Pons Rejentas pasakė pusbalsiai: mergužę,
Asesorius gi žvelgė, tardamas: meilužę,
Į Telimeną. Voiskis kištis nenorėjo
Į kalbą, net neklausė, ką slaptai kalbėjo.
Jis džiaugės, kad jaunųjų ūpą atgaivino,
Ir dar medžiotojus palinksminti mėgino,
Pradėjo pildams tad į savo taurę vyno:
»Aš veltui akimis čia ieškau Bernardino;
Atsitikimą apsakyti jam norėčiau,
Nes lygint jį dienos šios nuotykiams galėčiau.
Mums Raktininkas tik ką buvo paminėjęs,
Kad viens tik žmogus taip pataikyti mokėjęs;
O aš žinojau kitą. Irgi geras šūvis
Išgelbėjo du žmones; pats esu ten buvęs,
Kai Reitanas atstovas mūs ir Denasiškis,
Tas kunigaikštis lankė Nalibokų mišką.
Bajoro garbei ponai net nepavydėjo,
Bet jo sveikatai ir taures dar pakylėjo,
O dovanų bajors net skaičiaus nežinojo,
Net šerno užmušto jam odą dovanojo.
Apie tą šerną, šūvį apsakyt galėsiu,
Jis šiandien tiktų, jei ilgiau čia pasėdėsim.
Tai su Denasų kunigaikščiu atsitiko
Ir Reitanu, kurių garbė dar nepranyko«...
Pasako čia Teisėjas, pildams taurėn vyno:
»Sveikatai Kirmino! ir ponas Voiskis žino,
Kad nepigu už šūvį tą atsidėkoti,
Tad reiks jau nors už paraką ką paaukoti.
Gerai numatome, kad meškinas nudėtas,
Per du metu vienuolius išmaitint galėtų.
Bet kailio jam neduosiu; stengsiuos kuo pakeisti,
Ir man turės vienuolis šičia nusileisti,
Jei tektų sabalais net jįjį nuraminti.
O kailį mūsų noru reiks pasidalinti:
Jau garbę pirmąją tas Dievo tarnas gavo,
O kailį Pons Aukštasis Podkomožis savo
Valia įteiks tam, kurs labiau pasižymėjo«.
Prie kaktos Podkomožis ranką čia pridėjo.
Šauliai šnabždėtis ėmė; žvėrį tas pamatęs,
Tas jį pabaidęs, siundytojus tas sustatęs,
Tas pirmas šovęs, tas išsiundęs jį iš girios.
Asesorius su Rejentu gi vis dar gyrė,
Pirmasis keldamas žymes to Sanguškinio,
Antrasis gyrė savąjį Sagalasinį.
»Teisėjau, Podkomožis pratarė, kaimyne,
Vienuolis dovaną jau gavo pirmutinę;
Bet kaip gi man išspręsti, kas čia bus antrasis,
Nes daug gerų šaulių vienokioj vietoj rasis,
Visi juk drąsūs, narsūs, daug tur įgudimo,
O du yra čia pažymėtieji likimo,
Juk du žvėries nagai galėjo pažymėti,
Tai Tadą, Grafą – jiems tur kailis prigulėti.
Pons Tadas nusileis (man rodos, taip ir tinka),
Kaipo jaunesnis, giminaitis šeimininko;
Tad, Aukštas Grafe, teiksies, spolia opima,
Paimt tą grobį, ženklą mūsų pagerbimo,
Te šita dovana ras vietą atmintyje,
Te lemia laimę, teikia garbę ateityje«.
Kalbėt paliovęs, linksmas jis į Grafą žiūri,
Tačiau nežino, kaip jis skaudžiai jį įdūrė.
Nes Grafas pranokėjus savo atsiminęs,
Kurie medžiokliškai šią menę padabino,
Pažvelgė į ragus, kurie nuo sienų styri,
Kuriuos tėvai vaikams kaip atminimą skyrė,
Į pranokėjų portretus senuos rėmuose,
Į herbą Pusožį dar blizgantį skliautuose, –
Tai visa priminė jam praeitį garbingą.
Suprato jis, pas ką šios vaišės iškilmingos:
Papėdininkas Horeškų tarp skliautų savųjų
Puotauja tarp Soplicų, priešų amžinųjų!
Be to, prie Tado jaučiams pavydulingumas
Sukėlė Grafui prieš Soplicas kerštingumą.
Karčiai tad tarė: »Aš turiu taip mažą butą,
Tad vietos ten puikiajai dovanai nebūtų:
Tegu ir meškinas tarp tų raguočių tyli,
Kol man Teisėjas sugrąžins šią visą pilį«.
Kalbos jau kryptį Podkomožis čia pažino,
Tad ją nukreipt mėgino, imdams tabakinę.
»Pons Grafe, tarė, girtinai darai, kaimyne,
Kad reikalus net vaišėse esi atminęs,
Laikais ne taip, kaip šių dienų ponaičiai laikos
Nerūpestingi. Noriu aš įvykdyt taiką,
Užbaigti podkomožiškąjį teisingumą;
Tiktai del dvaro fundum teyra sunkumų.
Turiu aš projektą, tą fundum reiks pakeisti
Kuo nors«. – Čia Podkomožiui teko įsileisti
Į išvadžiojimus, kaip paprastai jis darė;
Jau įpusėjo, bet čia triukšmas pasidarė
Prie galo stalo. Kas tai, ką ten pastebėjo,
Pirštu parodė, ir visi žiūrėt pradėjo,
Kol pagaliau svečiai į krūvą susirinko
Ir lyg pavėjui varpos, galvos šonan linko
Į kampą.
Ten velionio portretas kabojo,
Horeškos, Stalininko, tuomet užmuštojo,
Pro dureles mažas, kurias pilioriai dengė,
Lyg kokia stovyla iš lėto menėn žengė
Gervazas; iš stuomens, iš veido jį pažino,
Iš Pusožių, kurie žiponą jo dabino.
Lėtai, kaip stulpas, eina ir piktai taip žiūri,
Net nesisveikina, nesiima kepurės;
Kaip puginalą, rankoje jis laiko raktą
Ir, šėpą prasidaręs, ima sukt į taktą.
O menės kampuose šėpose įstatyti
Kurantų laikrodžiai senoviški matyti,
Keisti senukai, saulės jie neklauso, rodos,
Ir saulei leidžiantis vidudienį parodo.
Mašinų tų Gervazas nenustatinėjo,
Tačiau palikt jų neužtraukęs nenorėjo,
Kas vakaras užtraukti laikrodžius pataiko.
Dabar taip pat sulaukė užtraukimo laiko.
Kai Podkomožis tęsė kalbą apie bylą
Senų kaimynų, laikrodžiai staiga prabilo:
Sučerškėję taip gaižiai ratai surūdiję,
Nutraukė Podkomožiui kalbą viduryje.
»Brolau, pasakė, dar su darbu kiek palauki!«
Ir tęsė kalbą. Raktininkas to tik laukė,
Smarkiau pasuko kitą laikrodį priėjęs,
Ir paukštis dirbtinas, ant laikrodžio tupėjęs,
Kurantų gaidą sukdamas sparnais plasnojo,
Bet sugadintas, baisiai biauriai tad giedojo,
Ir kuo tolyn, labyn cypimas ausį plakė.
Svečiai juokaut, o Podkomožis vėl pasakė:
»Pons Raktininkai, tarė, gal geriau, apuoke,
Jei snapą brangini, tai tos dainos nesuoki«.
Tačiau Gervazas žodžiais tais nesidomėjo,
Jis ranką dešinę ant laikrodžio padėjo,
Prie šono kairę. Taip abi rankas įrėmęs,
»Podkomožėli! tarė, pons juokauti ėmė!
Namie žvirblelis už apuoką nors mažesnis,
Jei tas čia svetimas, tai jis už jį drąsesnis.
O Raktininkas ne apuokas; dar sakysiu,
Kad čia sulindusius apuokus išbaidysiu«.
»Šalin!« suriko Podkomožis.
Ar malonu,
Pons Grafai! šaukė Raktininkas, Jūs Malonei
Sutepti savo vardą, ar gali dar tverti,
Su tais Soplicoms valgyti drauge ir gerti?
Dar to reikėjo, kad mane čia taip nedailiai,
Horeškų Raktininką, senąjį Rembailą
Iš mano ponų rūmų vyt!... Tik Pons atminki!«
Protazas rėkia čia piktai: »Nusiraminkit!
Brechalskis aš Protazas Baltazaras stoju
Prieš jus, kaip tribunolo menėje senojoj,
Šaulys dar vulgo, tad obdukcijos imuosi,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ko Voiskis moko jaunimą per vakarienę pilyje ir kaip jaunimas pakreipia jo žodžius?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Voiskis pastebi, kad visi tyli, ir primena, kad senovėje po medžioklės prie stalo buvo kalbama ir ginčijamasi. Jis ramina Tadą ir Grafą: nesėkmė ištinka ir geriausius šaulius, o jų poelgio, kai jie paleido žvėrį, niekas negiria, bet ir nesmerkia. Baigdamas jis pataria nestoti vienas kitam kelio ir nešauti kartu į tą patį žvėrelį. Asesorius žodį pakeičia į „mergelę“, ir jaunimas linksmai kartoja tai kaip užuominą į Tado ir Grafo varžybas.
2. Kas iš tikrųjų sukelia muštynes vakarienėje pilyje penktojoje knygoje?
Rašiniui: IšdidumasKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.