Kuo nors«. – Čia Podkomožiui teko įsileisti
Į išvadžiojimus, kaip paprastai jis darė;
Jau įpusėjo, bet čia triukšmas pasidarė
Prie galo stalo. Kas tai, ką ten pastebėjo,
Pirštu parodė, ir visi žiūrėt pradėjo,
Kol pagaliau svečiai į krūvą susirinko
Ir lyg pavėjui varpos, galvos šonan linko
Į kampą.
Ten velionio portretas kabojo,
Horeškos, Stalininko, tuomet užmuštojo,
Pro dureles mažas, kurias pilioriai dengė,
Lyg kokia stovyla iš lėto menėn žengė
Gervazas; iš stuomens, iš veido jį pažino,
Iš Pusožių, kurie žiponą jo dabino.
Lėtai, kaip stulpas, eina ir piktai taip žiūri,
Net nesisveikina, nesiima kepurės;
Kaip puginalą, rankoje jis laiko raktą
Ir, šėpą prasidaręs, ima sukt į taktą.
O menės kampuose šėpose įstatyti
Kurantų laikrodžiai senoviški matyti,
Keisti senukai, saulės jie neklauso, rodos,
Ir saulei leidžiantis vidudienį parodo.
Mašinų tų Gervazas nenustatinėjo,
Tačiau palikt jų neužtraukęs nenorėjo,
Kas vakaras užtraukti laikrodžius pataiko.
Dabar taip pat sulaukė užtraukimo laiko.
Kai Podkomožis tęsė kalbą apie bylą
Senų kaimynų, laikrodžiai staiga prabilo:
Sučerškėję taip gaižiai ratai surūdiję,
Nutraukė Podkomožiui kalbą viduryje.
»Brolau, pasakė, dar su darbu kiek palauki!«
Ir tęsė kalbą. Raktininkas to tik laukė,
Smarkiau pasuko kitą laikrodį priėjęs,
Ir paukštis dirbtinas, ant laikrodžio tupėjęs,
Kurantų gaidą sukdamas sparnais plasnojo,
Bet sugadintas, baisiai biauriai tad giedojo,
Ir kuo tolyn, labyn cypimas ausį plakė.
Svečiai juokaut, o Podkomožis vėl pasakė:
»Pons Raktininkai, tarė, gal geriau, apuoke,
Jei snapą brangini, tai tos dainos nesuoki«.
Tačiau Gervazas žodžiais tais nesidomėjo,
Jis ranką dešinę ant laikrodžio padėjo,
Prie šono kairę. Taip abi rankas įrėmęs,
»Podkomožėli! tarė, pons juokauti ėmė!
Namie žvirblelis už apuoką nors mažesnis,
Jei tas čia svetimas, tai jis už jį drąsesnis.
O Raktininkas ne apuokas; dar sakysiu,
Kad čia sulindusius apuokus išbaidysiu«.
»Šalin!« suriko Podkomožis.
Ar malonu,
Pons Grafai! šaukė Raktininkas, Jūs Malonei
Sutepti savo vardą, ar gali dar tverti,
Su tais Soplicoms valgyti drauge ir gerti?
Dar to reikėjo, kad mane čia taip nedailiai,
Horeškų Raktininką, senąjį Rembailą
Iš mano ponų rūmų vyt!... Tik Pons atminki!«
Protazas rėkia čia piktai: »Nusiraminkit!
Brechalskis aš Protazas Baltazaras stoju
Prieš jus, kaip tribunolo menėje senojoj,
Šaulys dar vulgo, tad obdukcijos imuosi,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas iš tikrųjų sukelia muštynes vakarienėje pilyje penktojoje knygoje?
Rašiniui: IšdidumasKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.