Keisti senukai, saulės jie neklauso, rodos,
Ir saulei leidžiantis vidudienį parodo.
Mašinų tų Gervazas nenustatinėjo,
Tačiau palikt jų neužtraukęs nenorėjo,
Kas vakaras užtraukti laikrodžius pataiko.
Dabar taip pat sulaukė užtraukimo laiko.
Kai Podkomožis tęsė kalbą apie bylą
Senų kaimynų, laikrodžiai staiga prabilo:
Sučerškėję taip gaižiai ratai surūdiję,
Nutraukė Podkomožiui kalbą viduryje.
»Brolau, pasakė, dar su darbu kiek palauki!«
Ir tęsė kalbą. Raktininkas to tik laukė,
Smarkiau pasuko kitą laikrodį priėjęs,
Ir paukštis dirbtinas, ant laikrodžio tupėjęs,
Kurantų gaidą sukdamas sparnais plasnojo,
Bet sugadintas, baisiai biauriai tad giedojo,
Ir kuo tolyn, labyn cypimas ausį plakė.
Svečiai juokaut, o Podkomožis vėl pasakė:
»Pons Raktininkai, tarė, gal geriau, apuoke,
Jei snapą brangini, tai tos dainos nesuoki«.
Tačiau Gervazas žodžiais tais nesidomėjo,
Jis ranką dešinę ant laikrodžio padėjo,
Prie šono kairę. Taip abi rankas įrėmęs,
»Podkomožėli! tarė, pons juokauti ėmė!
Namie žvirblelis už apuoką nors mažesnis,
Jei tas čia svetimas, tai jis už jį drąsesnis.
O Raktininkas ne apuokas; dar sakysiu,
Kad čia sulindusius apuokus išbaidysiu«.
»Šalin!« suriko Podkomožis.
Ar malonu,
Pons Grafai! šaukė Raktininkas, Jūs Malonei
Sutepti savo vardą, ar gali dar tverti,
Su tais Soplicoms valgyti drauge ir gerti?
Dar to reikėjo, kad mane čia taip nedailiai,
Horeškų Raktininką, senąjį Rembailą
Iš mano ponų rūmų vyt!... Tik Pons atminki!«
Protazas rėkia čia piktai: »Nusiraminkit!
Brechalskis aš Protazas Baltazaras stoju
Prieš jus, kaip tribunolo menėje senojoj,
Šaulys dar vulgo, tad obdukcijos imuosi,
Bus vizija, ir liudininkais čia kviečiuosi
Visus kilnius, kur tenka man čionai matyti,
O pons Asesorius tur tardymą daryti
Del reikalo Soplicos, Aukštojo Teisėjo,
Dėliai inkursijos, prieš tuos, kur pult pradėjo
Pilyj, kurion teises Teisėjas jau įgijo,
Kurion suprašė visą net svečių draugiją!«
»Melagiau! tarė Raktininkas, tik be skundų!«
Ir, ėmęs iš už juostos visą raktų pundą,
Dar aplink galvą iš visų jėgų apsuko
Ir sviedė taip, kaip iš mėtyklės akmenuką.
Tikrai galva Protazo būtų subyrėjus,
Bet, laimei, pasilenkt šauklys laiku suspėjo.
Pakilo sumišimas, bet visi tylėjo:
»Prie stulpo jį – sušuko garsiai čia Teisėjas –
Vyrukai!« Ir tarnai skubiai jau apipuolė
Gervazą, stovintį tarp sienos ir tarp suolo.
Bet Grafas jiesiems kelią su kėde užstojo
Ir parėmė tą barikadą savo koja:
»Sustok, Teisėjau, tarė, niekam aš neduosiu
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas iš tikrųjų sukelia muštynes vakarienėje pilyje penktojoje knygoje?
Rašiniui: IšdidumasKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.