Bus vizija, ir liudininkais čia kviečiuosi
Visus kilnius, kur tenka man čionai matyti,
O pons Asesorius tur tardymą daryti
Del reikalo Soplicos, Aukštojo Teisėjo,
Dėliai inkursijos, prieš tuos, kur pult pradėjo
Pilyj, kurion teises Teisėjas jau įgijo,
Kurion suprašė visą net svečių draugiją!«
»Melagiau! tarė Raktininkas, tik be skundų!«
Ir, ėmęs iš už juostos visą raktų pundą,
Dar aplink galvą iš visų jėgų apsuko
Ir sviedė taip, kaip iš mėtyklės akmenuką.
Tikrai galva Protazo būtų subyrėjus,
Bet, laimei, pasilenkt šauklys laiku suspėjo.
Pakilo sumišimas, bet visi tylėjo:
»Prie stulpo jį – sušuko garsiai čia Teisėjas –
Vyrukai!« Ir tarnai skubiai jau apipuolė
Gervazą, stovintį tarp sienos ir tarp suolo.
Bet Grafas jiesiems kelią su kėde užstojo
Ir parėmė tą barikadą savo koja:
»Sustok, Teisėjau, tarė, niekam aš neduosiu
Užgauti tarną savo ir savuos namuose,
Jei nusikalto kam, tai galit man apskųsti«.
Čia Podkomožis metė Grafui žvilgsnį rūstų:
»Be Jūs pagalbos jį nubausti sugebėsim,
Tą bajorėlį, Grafas gi patsai turėsi
Primint sau dekretą, kad dar nesi čia ponas,
Dar peranksti, ir vaišės čia ne Jūs Malonės.
Sėdėk ramiai; jei šios žilos galvos neboji,
Tai gerbk tarnybą mano, kuri čia pirmoji«.
»Kas man? pasakė Grafas, bus gana kalbėti,
Nubodo man tarnybų, laipsnių Jūs žiūrėti!
Kvailai net padariau su tais pasižinimais
Ir vaišėmis, kur baigiama tik įžeidimais.
Už vardo įžeidimą teks Jums atsakyti.
Sudie! Gervazai, eikš, nėr laiko čia gaišyti!«
Bet Podkomožis taip atsakant tai nelaukė,
Sujudo tad, net vyną pilt taurėn nutraukė,
Kai Grafo žodžiai palietė jį lyg griaustinis,
Drebėjo rankoj taurė jo plati stiklinė,
Pakreipęs galvą klausės, akimis tik žvalgės,
Ir lūpas judino, lyg kažką kartų valgė;
Tylėjo, bet jo taurė jau neištūrėjo
Suspausta rankoj, tuoj stiklai jos suskambėjo,
O vynas išsiliejęs, aptėkšdams jam veidą,
Lyg rodės į jo sielą dar liepsnų prileido.
Pravėręs sunkiai lūpas, matės, tarti nori
Piktai, ir pratarė kurčiu balsu: »Juokoriau!
Grafiukai! Aš tau! Tomai, šautuvą ieškoki!
Aš mores išmokinsiu! šen, juokoriau, stoki!
Tarnybos laipsniai nuobodūs, mat, jo ausiukei!
Ausikariai tie tavo bus tuojau nutrūkę!
Už durų, fora! Šautuvą man! Kalaviją!«
Čia Podkomožis visą sutelkė draugiją
Aplink. Teisėjas tarė: »Ponas kiek nurimki,
Apginsiu aš, Protazai, ginklą man parinki!
Aš užgauliotoją šokinsiu, kaip meškiuką«.
Bet Tadas čia Teisėją tramdo: »Pons dėdukai,
Aukštasis Podkomoži, argi Ponams tiktų
Su firciku tuo kautis? Kur jaunieji liktų?
Tai man palikit, jam paglostysiu aš veidą,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas iš tikrųjų sukelia muštynes vakarienėje pilyje penktojoje knygoje?
Rašiniui: IšdidumasKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.